pažangà, progrèsas (lot. progressus), ko nors judėjimas nuo žemesnio link aukštesnio (tobulesnio) pavidalo, vykstantis nuosekliai (evoliucija) arba šuoliškai (revoliucija). Regreso priešybė.

Skiriama gamtos, visuomenės, istorijos, ekonomikos, kultūros, dorovės, mokslo, pažinimo ir kita pažanga, taip pat sistemos ir jos elementų pažangos lygmenys.

Pažangos įvaizdis kilęs iš kūno erdvėje artėjimo nuo pradinio prie pabaigos taško (tikslo). Pažangos sąvoka dažniausiai yra vertinamoji: tai, kas yra toliau pažengę, laikoma vertingesniu. Būdinga optimistinėms nuostatoms ir koncepcijoms.

Pažanga gali būti nevienareikšmė: vieno elemento ar reiškinio pažanga gali būti kito reiškinio degradacijos (destrukcijos) priežastis (pavyzdžiui, technologinė pažanga sukelia neigiamus ekologinius padarinius).

Antikoje pažanga apribota daugiausia mąstymo sritimi, visuomenės raida vaizduota cikliškai. Viduramžių krikščionybės filosofija daugiausia plėtojo dorovinės pažangos idėją. Pažanga yra moderniojo mąstymo viena svarbiausių sąvokų, ji vyravo Šviečiamuoju laikotarpiu: buvo siekiama pažangos užvaldant gamtą, plėtojant mokslą, tobulinant visuomeninį gyvenimą. Pažangos pagrindu laikytas protas, kuris yra savo galios šaltinis ir savęs tobulumo matas. I. Kantas teigė, kad žmonijai lemta nuolat siekti pažangos. G. W. F. Hegelis pasaulinę istoriją metafiziškai traktavo kaip pažangos kryptimi judantį dvasios ir jos laisvės įgyvendinimą, pažangos kriterijumi laikė dvasios savęs įsisąmoninimo lygį, mąstymo pažangos aukščiausia forma laikė filosofiją. Pozityvistai (A. Comte’as, H. Spenceris) pažangą laikė evoliucija, apimančia žmonių veiklos funkcijų pasidalijimą, bet nekeičiančia žmonių socialinės padėties, nagrinėjo socialinės ir pažinimo pažangos dėsnius, pažangos ir visuomeninės tvarkos pusiausvyros galimybes. K. Marxas ir sekėjai visuomenės pažangos svarbiausiu kriterijumi laikė gamybinių jėgų lygį. Jis lemia gamybinius santykius, kurių istorinės formos – visuomeninės ekonominės formacijos – yra visuomenės pažangios raidos pakopos. Anot marksizmo, pažangos tikslas – tobulos beklasės komunistinės visuomenės sukūrimas revoliucija. Kraštutinis tikėjimas visuomenės pažangos idėja būdingas 20 amžiaus radikalioms politinėms ideologijoms.

Nuolatinės ir vienareikšmės pažangos idėją kritikavo romantizmo atstovai, A. Schopenhaueris, F. Nietzsche, M. Heideggeris, postmodernizmo ir kiti mąstytojai.

mokslo ir technikos pažanga

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką