Peć (Pèčas), miestas Kosovo vakaruose, į vakarus nuo Prištinos, netoli Juodkalnijos sienos.
82 500 gyventojų (2010). Pećas įsikūręs prie Pećka Bistrica upės (Beli Drimo intakas), tarp Šiaurės Albanijos Alpių ir Mokra Gora kalnų. Plentai į Prištiną, Prizreną, Kraljevo (Serbija).
Medienos apdirbimo, statybinių medžiagų (marmuro gaminių), odos, maisto (cukraus, vaisių ir daržovių perdirbimo) pramonė, kilimų gamyba. Juvelyrinių dirbinių dailieji amatai. Turizmas. Pećo apylinkėse laužiamas marmuras.
Architektūra
Prie miesto – Pećo patriarchato vienuolynas; su Kosovo vidurinių amžių kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2004). Sudaro: bažnyčios – Šv. Apaštalų (13 a. vidurys, freskos, apie 1300, 17 a.), Šv. Demetrijaus (apie 1324, freskos, apie 1345, dalis pertapyta apie 1620, dailininkas G. Mitrofanovicius, ikonostasas, 1803, dailininkas S. Lazovicius), Švč. Mergelės Marijos Hodegetrijos (apie 1330, freskos, iki 1337), Šv. Mikalojaus (apie 1337, freskos, 1674, ikonostasas, 1677), varpinė (1970), svečių namai (1981), kita.
Istorija
Senovės Romos laikais dabartinėje Pećo vietoje buvo Pescijaus (lotyniškai Pescium) miestas. 13 a. pabaigoje iš Bizantijos miestą atkariavo Serbija. Nuo tada Pećas buvo arkivyskupo, 1346–1459, 1557–1766 patriarcho rezidencija, svarbiausias šalies religinis centras.
14 a. pabaigoje užimtas Osmanų imperijos. 14–17 a. prekybos centras (prekiavo daugiausia su Dubrovniko respublika). 1689 ir 1739 dauguma Pećo gyventojų serbų, bijodami turkų represijų, paliko miestą ir apsigyveno Vojvodinoje.
Po Balkanų karų (1912–13) miestas atiteko Juodkalnijai, nuo 1918 priklausė Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystei (nuo 1929 Jugoslavija). Nuo 1920 vėl patriarchato centras. Nuo 1945 priklausė Serbijos Kosovo ir Metochijos autonominei sričiai (nuo 1968 Kosovo autonominis kraštas).