pedagògika (gr. paidagōgikē < pais, kilm. paidos – vaikas + agōgē – vadovavimas, vedimas), edukologijos dalis – kryptingo ir sistemingo augančiosios kartos ugdymo (auklėjimo) mokslas. Pedagogika yra istoriškai susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo sistema, tikslingai organizuota ir vykdoma ugdytojų ir ugdytinių konstruktyviu bendravimu atsižvelgiant į socialinius tikslus. Pedagogika praktiškai ir empiriškai tiria jaunosios kartos ugdymo teoriją ir pratiką, ugdymo turinį, procesą ir principus, mokymo metodus, mokymo rezultatų apskaitą, dorinį ugdymą, darbinį ugdymą, meninį ugdymą, protinį ugdymą, fizinį ugdymą, profesinį mokymą, drausmės ir elgesio kultūros formavimą, mokyklos darbo organizavimą, mokinių organizacijų veiklą, mokyklos santykius su šeima ir visuomene. Susideda iš lavinimo (fizinių, psichinių, praktinių mokėjimų ir gebėjimų plėtojimas ir tobulinimas, kūrybiškumo ugdymas), ugdymo teorijos ir mokyklotyros (švietimo vadybos dalis – tiria mokyklos, vaikų darželio veiklos organizavimą, vadovavimą jai, ieško optimalių vadovavimo ir organizavimo modulių).
Pagal tyrimo objektus skirstoma į šakas. Bendroji (teorinė) pedagogika – visų pedagogikos dalykų pagrindas, nagrinėja ugdymo procesą, svarbiausius klausimus, dėsningumus ir principus, teorinius mokymo, lavinimo, auklėjimo, ugdymo pagrindus, sprendžia metodologijos problemas. Ją sudaro mokymo teorija (didaktika) ir auklėjimo teorija (formavosi ir plėtojosi daugiausia apibendrinant bendrojo lavinimo mokyklos veiklą). Amžiaus grupių pedagogika – ikimokyklinė, mokyklinė, profesinio lavinimo – tiria atitinkamo amžiaus auklėtinių ugdymo klausimus, joje ypatingą vietą užima didaktika. Pedagogikos metodikos tiria įvairių dėstomųjų dalykų mokymo klausimus, to dalyko mokymo tikslus, turinį, mokymo metodus ir kita, dalinės didaktikos – labai artimų kelių dalykų mokymą. Specialioji pedagogika tiria ugdymo dėsningumus ir praktinius klausimus ypatingų, neįgalių vaikų, kurie turi psichikos ar fizinės raidos sutrikimų; apima surdopedagogiką, tiflopedagogiką, logopediją. Istorinė pedagogika nagrinėja pedagogikos teorijos ir ugdymo idėjų, praktikos, mokyklų, švietimo organizavimo ir veikėjų darbo raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Lyginamoji pedagogika lygina įvairių šalių švietimo sistemų pedagogines teorijas, pažiūras ir idėjas. Liaudies pedagogika – įvairių tautų, įvairių bendruomenių istoriškai susiklosčiusi ugdymo patirtis. Socialinė pedagogika pedagoginiu požiūriu tiria socialinės aplinkos įtaką asmenybės raidai, tos aplinkos organizavimą tinkamam ugdymo procesui; apima delinkventinę pedagogiką, kuri tiria vaikų, turinčių polinkių nusikalsti, ugdymą. Šeimos pedagogika (familistika) tiria vaikų ugdymo ir jų rengimo gyvenimui šeimoje problemas, pedagoginė psichologija – psichikos veiklą pedagoginiu požiūriu.
Pedagogika remiasi kitų mokslų duomenimis, jų taikomais moksliniais tyrimo metodais: filosofija (ji sudaro metodologinį pedagogikos pagrindą), istorija, ekonomikos, sociologijos (šio mokslo duomenys leidžia suvokti ugdymo priklausomumą nuo visuomenės raidos, vaiką supančios aplinkos), etikos (nurodo dorinio ugdymo turinį, kaip diegti dorines vertybes sąmonėje ir formuoti atitinkamus elgesio įgūdžius ir įpročius), estetikos (ja remiantis kuriama estetinio ugdymo sistema) mokslų duomenimis. Nagrinėdama mokymo ir ugdymo metodų, jų efektyvaus taikymo, mokymo ir ugdymo organizavimo klausimus pedagogika naudojasi psichologijos (ji nurodo duomenis apie vaiko psichiką, jos savybes, jų raidą, suvokimą, dėmesį, vaizduotę, poreikius, jausmus, asmenybės bruožus, valią ir kita), fiziologijos, aukštosios nervinės veiklos (jos dėsningumų – jaudinimo, slopinimo, pusiausvyros, paslankumo – išmanymas padeda vadovauti mokinių žinių perėmimui, gebėjimų formavimui ar kitai kuriai nors veiklai, atskleisti asmenybės individualias savybes, t.y. galima geriau numatyti mokymo ir ugdymo sąlygas, geriau suprasti kiekvieną mokinį), anatomijos, higienos (jos duomenys ypač reikšmingi organizuojant tinkamą ugdytinio režimą, tiriant įvairias pedagogines problemas, sudarant ugdytiniui tinkamas materialines sąlygas mokymo įstaigoje), kibernetikos (dėl jos pedagogikoje naujais aspektais pradėta tyrinėti grįžtamojo ryšio problema, padeda objektyviau tikrinti ir vertinti mokinių mokymosi rezultatus) duomenimis. Numatydama mokymo turinį pedagogika remiasi daugelio mokslo šakų medžiaga (kitaip neįmanoma sudaryti mokymo programų, parašyti vadovėlių, parengti mokomųjų priemonių). Pedagogika susijusi su politika – valdžia, remdamasi viena ar kita filosofine pasaulio samprata, ją įprasmina savo veikloje – politikoje (valdžios remiama pedagogika vadovaujasi tos valdžios politiniais reikalavimais). Taikydami mokslinio tyrimo metodus pedagogai plėtoja ugdymo mokslą. Pedagogikos tyrimus sunkina tai, kad pedagoginius faktus lemia besikeičiančios aplinkybės, ne visus ugdomojo pokyčius galima objektyviai užfiksuoti prietaisais, sunku ištirti pašalinių veiksnių poveikį, pvz., kokią įtaką ugdomojo elgesio pakitimams darė ugdomasis poveikis ir kokią – kiti veiksniai. Pedagoginiai reiškiniai tiriami remiantis gyvu ugdymo procesu (jį galima stebėti ir eksperimentuoti), rašytiniais, vaizdiniais ir garsiniais šaltiniais (atpindi ugdymo procesą ir jo rezultatus). Skiriama mokslinių tyrimų projektavimo, pirminės pedagoginės informacijos rinkimo, duomenų vertinimo ir panaudojimo, rezultatų įforminimo ir įdiegimo metodai.
Dar būna konstatuojamieji (duomenų empiriniai), pedagoginio eksperimento, teigiamos pedagoginės patirties apibendrinimo tyrimo metodai. Pedagoginių tyrimų metodams būdingi keli etapai: tyrimo temos (problemos) nustatymas (dažniausiai lemia praktiniai poreikiai, susiję su tyrėjo interesais, požiūriais, t.p. išryškėję ugdymo trūkumai), tyrimo uždavinių nustatymas (vyksta lygiagrečiai su temos formulavimu, atsižvelgiama į tyrimo objektą, tyrimų bazę, metodiką, trukmę ir kita), mokslinė hipotezė (tyrimo rezultatų numatymas, preliminarus atsakymas į pasirinktą temą), tyrimo programos sudarymas (kas ir kada bus daroma, kada ir kaip bus renkama medžiaga, koks ir kada bus vykdomas eksperimentas, kada jis bus kartojamas ir kita) ir duomenų apdorojimas bei išvadų formulavimas (surinkta medžiaga susisteminama ir sutvarkoma tam, kad patikimai patvirtintų arba paneigtų vieną ar kitą hipotezę, padėtų suformuluoti išvadas, pasiūlymus, metodines rekomendacijas).
Pedagogikos ištakos yra tradicinėje ugdymo praktikoje. Pirminėje gentinėje bendruomenėje vaikas buvo ugdomas ir mokėsi pats veikdamas gyvenime, dalyvaudamas suaugusiųjų darbuose, kasdien bendraudamas su jais. Taip vaikai ir paaugliai įgydavo būtinų gyvenimiškų ir darbo įgūdžių, susipažindavo su papročiais, mokydavosi atlikti apeigas. Sulaukęs tam tikro biologinio amžiaus ir įgijęs tam tikros socialinės patirties, darbo ir gyvenimo žinių bei įgūdžių, žmogus pereidavo į dirbančiųjų grupę. Po kurio laiko šį perėjimą žymėjo vadinamosiomis iniciacijomis, tai yra išmėginimais, per kuriuos buvo tikrinama, kaip jaunimas pasirengęs gyvenimui: ar geba įveikti nepriteklių, skausmą, būti drąsus, ištvermingas. Per daugelį amžių kaupėsi jaunosios kartos ugdymo patirtis, tobulėjant visuomenei ji nuolat didėjo ir sudarė ugdymo teorijos užuomazgas. Ši patirtis atsispindi liaudies kūryboje (patarlėse, priežodžiuose, pasakose, dainose). Apibendrinta pedagoginė mintis formavosi religijos, filosofijos, politikos sistemoje ir buvo susijusi su bendru žmogaus, to meto visuomenėje supratimu. Šventosiose knygose (Biblijoje, Korane, Talmude) išsamiai aprašoma žmonių santykiai, jų elgesio normos, aiškinamos tėvų pareigos, vaikų ugdymo įvairūs klausimai. Pirmosios žinios apie antikos ugdymą siekia 6 amžiuje prieš Kristų. Senovės Graikijoje pedagogais buvo vadinami asmenys (dažniausiai vergai), kurie lydėdavo šeimininko vaikus į mokyklą ir juos prižiūrėdavo. Graikai pedagogiką suprato kaip ugdymo meną, paidėją – kaip ugdymo praktiką ir teoriją. Vaikų ugdymas tapo atskira visuomeninės veiklos sritis, ugdymo problemas nagrinėjo to meto mąstytojai. Žymiausi senovės Graikijos filosofai Aristotelis, Demokritas, Pitagoras, Protagoras, Platonas, Sokratas ir kiti buvo ir pedagogikos teoretikai. Nagrinėdami pedagogikos problemas, jie kėlė ugdymo tikslų, mokymo ir auklėjimo turinio, mokymo įvairaus organizavimo, vaikų amžiaus periodizacijos ir kitus klausimus. Apie 582 (570)–500 prieš Kristų graikų kolonijoje Krotone (Pietų Italija) Pitagoras buvo įsteigęs 4 laipsnių mokyklą: akustikų (1 klasė), matematikų (2 klasė), fizikų (3 klasė), sebastikų-religininkų (4 klasė). Ši mokykla buvo religinio pobūdžio, jungė religinę filosofiją su fizikos ir matematikos mokymu. Pirmieji ugdymo teoriją pradėjo kurti sofistai. Kartu jie buvo matematikos, gimnastikos, medicinos, muzikos teorijos, scenos meno ir kitų dalykų mokytojai. Sofistų teoretikas Protagoras auklėjimo idealu laikė žmogaus prigimties kultūringumą, lavinimą rengiant jį viešam gyvenimui. Teigdamas, kad religijos mįslė neišsprendžiama, Visatos centre Protagoras iškėlė žmogų (apkaltintas bedievyste turėjo bėgti iš tėvynės). Pagal jį, reikia ugdyti ne tik vaikus ir jaunimą, bet ir suaugusiuosius. Tai buvo pirmasis humanistinis pedagoginis požiūris į ugdymą kaip žmogaus prigimties ir kultūros sąveiką. Jis teigė, kad žmogus iš prigimties linkęs į gėrį ir tą gėrį reikia tobulinti (kultūra). Paidėją plėtojo Sokratas iškeldamas asmenį, žmogaus savimonę, dorovę. Pasak jo, tobulinant protą galima pasiekti tiesą, bet ją reikia surasti pačiam savarankiškai mąstant, tada tiesa tampa dorybe, kuri valdo žmogaus elgesį. Sukūrė tiesos pažinimo metodą – majeutiką (pribuvėjos meną, gimdymo pagalbininkę), dabar vadinamą euristiniu (randamuoju) metodu (pokalbis, kurio metu mokinys savarankiškai mąstydamas, bet pedagogo vadovaujamas, prieina prie teisingų išvadų). Platonas iškėlė idėją, kad jaunuomenę reikia išmokyti perduoti visuomenės dorybes ainiams, atrinkti tinkamiausius dirbti ir parengti specialistus visuomeninei tarnybai. Pavienis asmuo jo nedomino. Teigė, kad laisvuosius piliečius reikia mokyti dalykų, kurių reikia įgyti architektūros, geometrijos, astronomijos, dialektikos specialistams. Sukūrė žmonių parengimo dirbti (jo sumanytoje idealioje valstybėje) pedagoginę sistemą: vaikai nuo pirmųjų gimimo metų atiduodami į specialias auklėjimo įstaigas griežtai auklių priežiūrai, 7–17 metais suteikiama pradinis, pirmiausia vadinamasis mūzinis, lavinimas (supažindinami su pasakomis, pasakojimais, legendomis, poezija, muzika, vėliau mokomi gimnastikos), 18–20 metais – karinis parengimas (efebai). Aukštasis lavinimas pagal šią sistemą susideda iš dviejų pakopų: 21–30 metais mokoma aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos, 31–35 metais – dialektikos (ginčų meno). Paskui 15 metų dalyvaujama valstybės valdyme, nuo 50 metų žmogus gali imtis teorijos studijavimo ir pedagoginio darbo. Platono paidėja – žmogaus profesinis parengimas valstybės tarnybai.
Antikinės pedagogikos raidai didelę įtaką turėjo Aristotelio pažiūros. Jo pedagoginė sistema grindžiama patirtimi, faktais, tikrove. Jam valstybė yra tik geriausia priemonė organizuoti ugdymą visiems, todėl neturi būti privačių mokyklų. Pedagoginės teorijos pagrindas – žmogaus raidos idėja. Aristotelis teigė, kad auklėjimas yra trejopas: fizinis, dorinis ir protinis. Mokymo tikslas yra harmoningas ugdymas.
Pedagoginės minties istorijoje Aristotelis pirmasis mėgino sudaryti amžiaus periodizaciją ir augančio žmogaus gyvenimą suskirstė į 3 laikotarpius: iki 7 metų, 7–14 m. (lytinio brendimo pradžia) ir nuo lytinio brendimo pradžios iki 21 metų. Jo manymu, ši amžiaus periodizacija atitinka prigimtį, taip pat jis davė tam tikrų nurodymų dėl ugdymo šeimoje (šeima neturi nutolti nuo auklėjimo, ji privalo daugiausia rūpintis doriniu ugdymu). Demokritas savo veikaluose gilinosi į ugdymo klausimus, naudojosi gamtos dėsniais, tikruoju žinojimu, kuris griauna prietarus ir baimę. Atmetė tikėjimą dievais teigdamas, kad dievų valia – tai tik žmonių prasimanymas, jų vaizduotės padarinys. Jis vienas pirmųjų iškėlė klausimą, kad auklėjimas turi atitikti prigimtį, pabrėžė didžiulę darbo reikšmę ir dorovingą elgesį. Romos filosofo Kvintiliano 12 knygų veikalas Oratoriaus ugdymas (Institutio oratoria, paskelbtas 95 po Kristaus) buvo pirmasis specialus pedagogikos veikalas. Jame apibendrinta mokymo patirtis, išdėstyti reikalavimai mokytojui (auklėtojui), reikalaujama atsižvelgti į individualias vaikų savybes, polinkius ir gabumus, nepritariama fizinėms bausmėms.
Vakarų Europos pedagogikos plėtojimąsi veikė krikščioniškoji ideologija (4 amžiuje ji tapo Romos imperijos oficialia religija). Pedagoginė mintis tapo sudėtine teologijos dalimi ir propagavo įgimtą žmogaus nuodėmingumą, asketizmą, susilaikymą, sielos tobulinimą, žmogaus parengimą pomirtiniam gyvenimui. Vyravo scholastika, mokymas buvo grindžiamas vaiko bauginimu, mechaniniu kalimu. Vienas garsiausių Bažnyčios veikėjų, kūrusių pedagoginius veikalus ir teikusių pedagoginius patarimus, buvo Tomas Akvinietis.
Renesanso judėjimas, skatinęs domėtis žmogaus asmenybe, paveikė ir pedagogikos raidą. Renesanso laikotarpio humanistai kėlė išsilavinusio, harmoningo pasauliečio idealą, pabrėžė estetinį lavinimą, reikalavo išplėsti protinį lavinimą mokantis matematikos, astronomijos, mechanikos, gamtos mokslų, ugdyti vaiko aktyvumą, žadinti kūrybiškumą, nepritarė fizinėms bausmėms. Humanistinės pažiūros nesudarė vientisos pedagoginės teorijos, jų idėjos kiekvienoje šalyje plėtojosi skirtingai ir buvo reiškiamos įvairiomis literatūros formomis. Pvz., italų filosofas ir pedagogas Vittorino da Feltre įkūrė Džiaugsmo namus – mokyklą, paremtą humanistinės pedagogikos principais. Vienas žymiausių Renesanso pedagoginės minties atstovų prancūzų rašytojas F. Rabelais satyriniame romane Gargantiua ir Pantagriuelis (Gargantua et Pantagruel 1532–1554) išjuokė scholastinį viduramžių mokymą, jam priešpriešino humanistinį ugdymą su apgalvotu vaiko režimu, įvairiapusišku, savarankiško mąstymo, kūrybingumo ir aktyvumo mokymu. Mintį apie jaunosios kartos darbinį ugdymą pirmą kartą išreiškė T. More’as fantastiniame veikale Utopija (Utopia 1516). Jo pedagoginės idėjos apie visuotinio mokymo principą, plačiai organizuotą savišvietą, suaugusiųjų švietimą, darbinio ugdymo svarbą turėjo didelę reikšmę pedagoginės minties raidai. Pedagogikos terminas pradėtas vartoti 17 amžiaus pradžioje. Didžiosios Britanijos filosofas F. Baconas 1623 pateikė mokslų klasifikaciją, kurioje paminėjo ir pedagogiką, suprasdamas ją kaip vadovavimą skaitymui. Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino 17 amžiuje čekų pedagogas J. A. Komenský, nors ją vadino didaktika (pagrindinis jo veikalas – Didžioji didaktika / Didactica magna 1632). Jis reikalavo, kad gimtosios kalbos mokykla būtų visuotinė ir visiems privaloma, kad visas ugdymas atitiktų gamtos dėsnius. Pagrindė klasės pamokos sistemą, reikalavo realinio lavinimo, nusakė žinių perėmimo procesą (vaizdinis suvokimas, supratimas, išreiškimas, taikymas). Didžiosios Britanijos filosofas J. Locke’as teigė, kad ugdymas nulemia asmenybę. Tikras džentelmenas turi gauti fizinį, dorinį ir protinį išsilavinimą, turi būti išugdyti jo asmenybės bruožai, išlavinta valia, drausmė. J. Locke’as reikalavo atsižvelgti į vaiko individualybę. Svarbiausia auklėjimo priemone laikė ne kalbas, bet pavyzdį, aplinką, tai, ką vaikas mato aplink save. Prancūzų filosofas, rašytojas ir švietėjas J.-J. Rousseau reikalavo atsižvelgti į natūralią vaiko raidą, t.y. derintis prie vaiko prigimties, prie jo amžiaus ypatumų. Pasak jo, mokymo svarbiausias uždavinys – ugdyti vaikų domėjimąsi mokslu, lavinti jo protinius gebėjimus, diegti jiems teisingas ir naudingas idėjas. Jis reikalavo sudaryti sąlygas plėtotis vaiko savarankiškumui, aktyvumui. Vaikas pats turi stebėti gamtą, gyvenimo faktus, žmonių santykius, susieti idėjas, net pats atrasti mokslo tiesas. Pirmasis pedagogikos istorijoje teigė, kad prioritetas mokant priklauso pačiam mokiniui, jo interesams, mokytojas – tik patarėjas, vaiko palydovas. Pabrėžė, kad mokymui nereikia jokių vadovėlių, net ir mokyklų. Šveicarijos pedagogas J. H. Pestalozzi, plėtodamas J.-J. Rousseau ir kitų prancūzų švietėjų idėjas, svarbiausiu ugdymo tikslu laikė visų įgimtų žmogaus jėgų ir gabumų plėtojimą. Jis sukūrė elementariojo (pradinio) mokymo teoriją, reikalavo individualizuoti mokymą, akcentavo mokymo ir auklėjimo vienybės idėją. Pasak jo, mokymas yra auklėjimo pagrindinis būdas, jis plėtoja ne tik mąstymą, bet ir dorines savybes. Vienas pirmųjų mėgino sujungti mokymą ir gamybinį darbą.
Pedagogikos terminas įsigalėjo 18 amžiaus antroje pusėje, pradėjus aukštosiose mokyklose dėstyti pedagogiką, steigti pedagogikos katedras (pirmąją pedagogikos katedrą 1779 įsteigė vokiečių filosofas E. Chr. Trappas Hallės universitete), leisti pedagogines knygas. Vokiečių filosofas I. Kantas Karaliaučiaus universitete skaitė paskaitas apie vaikų mokymą, išleido knygą Apie pedagogiką (Über Pädagogik 1803, lietuviškai 1990).
19 amžiaus pirmoje pusėje vokiečių pedagogas ir filosofas J. F. Herbartas bandė pagrįsti pedagogiką kaip filosofiškai ir psichologiškai argumentuotą teoriją. Nagrinėdamas mokymo teorijos klausimus, jis sukūrė mokymo laipsnių teoriją, kurią jo sekėjai pavertė bet kurios pamokos schema. Vaikų valdymo sistemą jis grindė prievarta, dresavimu, muštru, reikalavo slopinti vaikų išdykumą. Manė, kad mokytojui mokymo procese priklauso pagrindinis vaidmuo, kad be mokymo nėra auklėjimo. Vokiečių pedagogas F. A. W. Diesterwegas atstovavo to meto demokratinei pedagoginei minčiai. Jis teigė, kad mokymo svarbiausias uždavinys yra plėtoti vaikų gebėjimus, duoti jiems reikalingų gyvenime žinių, mokyti tas žinias taikyti praktiškai, savarankiškai mąstyti. Rusų pedagogas K. Ušinskis reikalavo teorijos ir praktikos vienovės, mokymo procesą traktavo kaip tam tikrą darbinės veiklos rūšį. Pasak jo, pedagogas turi išmanyti žmogaus prigimties pagrindinius dėsnius ir mokėti jais naudotis. Didelę reikšmę skyrė mokymo vaizdumui, prieinamumui, nuoseklumui, vaikų aktyvumui mokymo procese, mokymo ir auklėjimo vienovei. Reikalavo mokyti mokinius ieškoti daiktų ir reiškinių požymių, juos lyginti, daryti išvadas ir apibendrinimus. Ypač pabrėžė palyginimo – objektų esmės supratimo pagrindo – svarbą. Tvirtino, kad vaikus būtina mokyti gimtąja kalba, nes ji geriausia tautiškumo išraiška.
19 a. pabaigoje–20 pradžioje sparčiai plečiantis mokykloms, realizuojant privalomąjį mokymą, Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado sąjūdis už naująją mokyklą, kuris pagyvino pedagoginės minties plėtotę. Įvairių pedagoginių srovių atstovai kritikavo mokyklų scholastinį mokymo turinį, jo atitrūkimą nuo gyvenimo ir praktikos, dogmatinius mokymo metodus, mokymo proceso formalizmą. Nepritarė autoritariniam auklėjimui, pagrįstam vaiko asmenybės slopinimu, smulkmeniška jo veiklos ir elgesio reglamentacija, smerkė fizines bausmes ir prievartą. Siekiant išlaikyti paauglius privalomojo mokymo laikotarpiu mokykloje, buvo ieškoma būdų lengvinti mokymąsi: mažinamas ir supaprastinamas mokymo turinys, mokymo procese pradedama taikyti žaidimus, susirūpinta mokinių įvairia veikla (gamybine, menine). Susiklostė nemaža pedagogikos teorijų. Tam tikrą perversmą pedagogikos teorijoje padarė ir iki šių dienų turinti nemažai šalininkų pragmatinė pedagogika (pragmatizmas), kurios pradininkas ir atstovas Jungtinių Amerikos Valstijų pedagogas J. Dewey. Panašiai kaip pragmatinė kryptis, jaunosios kartos ugdymo klausimus siūlė spręsti darbo mokyklos (vokiečių pedagogas G. Kerschensteineris), veiksmo pedagogikos (vokiečių pedagogas W. A. Lay) atstovai. Jie teigė, kad pagrindinį dėmesį reikia skirti praktinei veiklai, darbiniam rengimui, suteikti kuo daugiau darbinių mokėjimų ir įgūdžių, nesigilinti į bendrojo lavinimo žinias. Asmenybės pedagogikos atstovai (vokiečių pedagogas H. Gaudigas, E. Linde ir kiti) propagavo stiprios savarankiškos, išsilavinusios asmenybės ugdymą, rekomendavo supažindinti mokinius su racionaliais protinio darbo metodais, ugdyti savarankiškumą, mokinių aktyvią veiklą. Teigė, kad geras mokytojas yra tas, kuris kuo toliau, tuo labiau mokiniams darosi nereikalingas – mokiniai išmoksta savarankiškai įgyti žinių. Daug reikšmės skyrė ir emocinei aplinkai, išgyvenimų skatinimui ugdymo procese. Laisvojo auklėjimo šalininkai (švedų pedagogas E. Key, vokiečių pedagogai L. Gurlittas, H. Scharremannas, italų pedagogė M. Montessori) vaiką idealizavo, reikalavo jam laisvės ir pagarbos. Ugdymo svarbiausiu veiksniu siūlė laikyti vaiko jausmus, asmeninės patirties kaupimą, todėl neigė sistemingo mokymo svarbą. Jų idealas – laisvas, niekieno nevaržomas kiekvieno vaiko jėgų ir gebėjimų lavinimas, visiškas ugdymo individualizavimas.
Nuo 20 amžiaus vidurio Europoje plinta pedagoginės teorijos, pagrįstos loginiu pozityvizmu, neotomizmu, egzistencializmu. Gilinamasi į emocinį ir religinį auklėjimą, saviauklą ir saviraišką, mokymo individualizavimą ir intuicijos svarbą, mokymo turinio modernizavimą.