pedagòginė diagnòstika, ugdytinio asmenybės ar ugdytinių kolektyvo veiklos ir santykių su aplinka ypatumų tyrimas, vertinimas, palyginimas. Pedagoginė diagnostika padeda efektyviau realizuoti individualų ir diferencijuotą mokymą, pažinti ugdytinį ir nustatyti, kokie išoriniai veiksniai jį veikia, koks jo visuom. gyvenimo pobūdis. Pedagoginės diagnostikos pagrindinės funkcijos: nustatyti ir atskleisti ugdytinio asmenybę, jo fizines, intelektines ir dvasines savybes, jo galimybes, atskleisti ugdytojo ir viso pedagogų kolektyvo ugdomąjį potencialą, galimybes daryti ugdytiniui įtaką veikiant jo fizines, intelekto ir dorines galias, nustatyti artimiausios aplinkos teigiamą ar neigiamą poveikį ugdytiniui ir numatyti būdus ir priemones neigiamoms įtakoms pašalinti, teigiamoms skatinti, nustatyti grupės, klasės, mokyklos kolektyvo poveikio konkrečiam mokiniui pobūdį, kolektyvų formavimo būdus, priemones skiepijant humaniškumo ir pilietiškumo jausmus, padėti sėkmingai kurti vienodus pedagoginių reikalavimų normatyvus, užtikrinančius sėkmingą ugdytinio fizinių, intelektinių, dvasinių savybių plėtrą mokykloje, šeimoje ir visuomenėje. Pedagoginė diagnostika atliekama tam tikroje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje, jos pobūdį, kryptis lemia atitinkama metodologija. Informacija apie ugdytinį yra susisteminta, schematizuota, sugrupuota pagal integracines jo asmenybės savybes: fizines, intelektines, emocines, valios, dorovės, epochos, tautos, etnogrupės. Tiriant ugdytinį svarbu žinoti, kokia jo praeitis, kokioje aplinkoje jis gyveno, kokiomis sąlygomis praėjo vaikystė (pradedant nuo embriono, gimdymo, kūdikystės iki pastarųjų dienų), kokiomis ligomis sirgo, kuo domėjosi, kas jo draugai ir kita. Surinkus šią informaciją reikia kaupti duomenis, kas jis yra dabar ir ko galima iš jo tikėtis, kaip ir kuo jis gali ir turėtų būti. Pedagogas tirdamas ugdytinio asmenybę privalo pažinti mokyklos, klasės kolektyvą, jo nuostatas, nustatyti mokyklos, šeimos, visuomenės ryšius, ugdymo galimybes ir sąlygas, kurias mokykla privalo panaudoti praktiškai, gebėti sutelkti pedagogų kolektyvą harmoningai asmenybei ugdyti, paskatinti ugdytinio saviugdą, diagnozuoti ugdymo mokykloje poreikį ir jo rezultatus formuojant asmenybę, tobulinti ugdymą pritaikant jo turinį ir formas besikeičiančiai ugdytinio asmenybei ir socialinėms sąlygoms. Siekiant pažinti ugdytinį būtini šie parinkimo kriterijai: bendrų savybių, t.y. kas jungia žmones, suradimas (tam tikro laikotarpio savybės, tautos istorija, etnosąlygos), atskirų grupių ypatumų (amžiaus, lyties, mikrogrupių, kolektyvų charakteristikos) ir individualių savitumų (fizinių, intelektinių, asmens bruožų) nustatymas. Pedagogas gali taikyti pedagoginį, psichologinį, medicininį, sociologinį tyrimų metodus, gali turėti ir savitų metodų, bet visi tyrimų metodai turi remtis sistemingumo, kompleksiškumo, vientisumo, integravimosi, koordinavimo principais ir atitikti patikimumo, validumo ir objektyvumo kriterijus (psichometrija).
J. Vaitkevičius Socialinės pedagogikos pagrindai Vilnius 1995.