pedagòginė psichològija, psichologijos šaka, tirianti psichinius reiškinius ir dėsnius, kurie susidaro mokymo, mokymosi ir ugdymo procese, taip pat mokinių, jų tėvų, mokytojų ir kitų ugdymo bendruomenės subjektų elgesį, veiklą bei tarpusavio sąveiką. Pedagoginė psichologija susistemina turimą informaciją apie kokį nors mokymo(si) reiškinį (pavyzdžiui, mokymosi motyvaciją, intelektą, nerimą, pažangumą), tiria ryšius tarp įvairių psichologinių kintamųjų (pavyzdžiui, paauglio nerimo ir tėvų auklėjimo). Padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus, aiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymosi reiškinius (pavyzdžiui, mokiniai geriausiai įsimena pamokos pradžioje ir pabaigoje), ieško mokymo(si) būdų. Pagal tyrimų objektą skiriama mokymo(si) ir ugdymo psichologija. Jos abi grindžiamos idėja, kad vaiko psichika formuojasi jam perimant socialinį patyrimą. Daugelis psichologų mokymąsi laiko specifine veikla, kuri padeda susidaryti vaizdiniams, sąvokoms, susiklostyti pažiūroms, perimti dorovės normas, įsisavinti praktinius veiksmus ir kita. Skiriami mokymosi veiksnių 3 tipai: orientaciniai, vykdomieji ir kontroliniai (arba vertinamieji), pagal juos – 3 mokymosi stadijos: orientacinė, vykdomoji ir kontrolinė. Svarbiausia yra orientacinė stadija (P. Galperinas, N. Talyzina, Rusija), nes čia susiformuoja mokymosi veiksmų pagrindas. Kiti autoriai (I. Iljasovas, N. Nepomniaščiaja, Rusija) mokymąsi laiko socialiai normuotu vaiko bendravimu su suaugusiuoju, kai individas perima tos veiklos normas ir įsitraukia į ją. Šiam procesui itin svarbi refleksija. Humanistinės psichologijos atstovai (C. R. Rogersas, Jungtinės Amerikos Valstijos) mokymąsi laiko saviaktualizacijos ir savirealizacijos proceso dalimi. Mokymąsi subjekto atžvilgiu išsamiau tyrė čekų psichologas J. Linhartas. Jis mokymąsi laikė nuolatiniu sprendimų priėmimo procesu, specifine veikla, kurioje išorinių veiksnių veikiamas subjektas keičia savo psichiką ir elgesį taip, kad sumažintų savo netikrumą ir rastų teisingą atsakymą arba adekvatų elgesį. Vienas svarbiausių mokymosi psichologijos mokslinių tyrimų ir ugdymo praktikos objektų yra mokinių mokymosi motyvacija. A. H. Maslow teigia, kad mokinys norės mokytis, kai bus patenkinti visi kiti žemesnio lygmens poreikiai (alkis, saugumo jausmas, meilė, pagarba, bendravimas). Pedagoginės psichologijos atstovai siūlo įvairių būdų, kaip stiprinti mokymosi motyvaciją. Pirmiausia reikia teisingai nustatyti mokinio motyvaciją ir remiantis motyvacijos pažinimu pasirinkti atitinkamas skatinimo formas.
Pedagoginės psichologijos viena pagrindinių problemų yra žmogaus psichikos raidos ir mokymosi santykis. Psichikos pokyčius mokymosi procese lemia mokinio psichofizinė būsena, jo individualios savybės, mokymosi socialinės aplinkybės. Pedagoginė psichologija plėtoja ir taiko žmogaus raidos teorijas ir jos dėsningumus aiškinant besimokančiojo (vaiko, paauglio, suaugusiojo ir pagyvenusio žmogaus) savybes, aprašo kognityvinius, emocinius, socialinius, dorinius ir kitus pokyčius įvairaus amžiaus tarpsniais. Psichikos raidos ir mokymosi santykį (išmokimą) tyrė Šveicarijos psichologas ir pedagogas J. Piaget, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir pedagogas J. S. Bruneris, rusų psichologas L. Vygotskis ir kiti. J. Piaget, remdamasis individo ir aplinkos pusiausvyros teorija, tyrinėjo vaikų pažintinę raidą, išskyrė vaiko pažinimo raidos 4 stadijas: sensomotorinę (iki 2 metų), ikioperacinę (2–5 metų), konkrečių operacijų (7–11 metų), formalių operacijų (11–15 metų). Psichikos raidą apibūdino asimiliacijos (naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie esamų pažinimo struktūrų) ir akomodacijos (pažinimo struktūrų keitimas, kad jos atitiktų tai, kas suvokiama sąvokomis). Vaikas turi prisitaikyti, tai yra adaptuotis prie aplinkos. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pat metu. J. Bruneris tyrė vaiko pažinimo funkcijų raidą. Pasak jo, pažinimo plėtrai būtina sisteminga mokytojo ir mokinio sąveika, normaliai intelekto raidai nepakanka vien gimti kultūringoje aplinkoje. L. Vygotskis nustatė, kad kiekviena psichikos funkcija vaiko raidoje išryškėja 2 kartus: pirmiausia kaip socialinė tarp žmonių, vėliau – kaip vidinė psichikos funkcija.
Remiantis pedagoginės psichologijos dėsniais, teorijomis ir tyrimų duomenimis buvo suformuluoti ugdymo įvairių problemų praktinio sprendimo bendrieji principai: mokymosi procesai klasėje, klasės valdymas, pamokos planavimas, aktyvių mokymo metodų taikymas, mokytojų konsultavimo įgūdžių formavimas, palankios mokymuisi atmosferos kūrimas, tarpasmeninių konfliktų sprendimas, mokinio ir mokytojo santykiai klasėje. Labai svarbi mokytojo asmenybė, jo nuostatos, lūkesčiai, kompetencijos, profesinės raidos aspektai. C. Rogersas išskyrė mokytojo pagrindines savybes: natūralumas, gebėjimas suvokti ir priimti mokinio jausmus, nuomonę, asmenybę ir empatija.
Pedagoginė psichologija susijusi su žmogaus raidos psichologija, bendrąja psichologija, diferencine psichologija, pedagogika, biologija, sociologija ir filosofija, remiasi jų tyrimais ir teikia medžiagos jų plėtotei. Pedagoginė psichologija plėtojama kaip fundamentaliosios ir taikomosios psichologijos šaka.
Pedagoginė psichologija kaip savarankiškas mokslas iškilo 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje. Iki tol formavosi pedagogų ir filosofų (Demokrito, Kvintiliano, J. Locke’o, J.‑J. Rousseau, J. H. Pestalozzi ir kitų), bendrosios ir diferencinės psichologijos tyrimų pagrindu. Pirmieji svarbesni veikalai parašyti 20 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais (E. L. Thorndike’as, Jungtinės Amerikos Valstijos, E. F. W. Meumannas, Vokietija). Jungtinių Amerikos Valstijų psichologo W. Jameso paskaitų serija Pokalbiai su mokytojais apie psichologiją (Talks to Teachers on Psychology 1899) buvo vienas pirmųjų pedagoginės psichologijos vadovėlių.
LIETUVOJE pedagoginės psichologijos pradininkai – M. Reinys, K. Raičinskis, J. Vabalas‑Gudaitis, A. Gučas, J. Laužikas. Pedagoginė psichologija itin intensyviai pradėjo plėtotis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pedagoginės psichologijos žymiausi atstovai: S. Kregždė, L. Jovaiša, V. J. Černius, B. Grigaitė, A. Bagdonas, G. Butkienė, A. Kepalaitė, V. Lepeškienė, R. Barkauskienė.
L: N. Gage, D. Berliner Pedagoginė psichologija Vilnius 1994; G. Butkienė, A. Kepalaitė Mokymasis ir asmenybės brendimas Vilnius 1996; R. I. Arends Mokomės mokyti Vilnius 1998.
1181