pdas, kultūrinių augalų (javų, linų) stiebų ryšulys. Dažniausiai jo skersmuo 20–30 centimetrų. Į pėdus surištus augalus patogu džiovinti gubomis, kulti.
LIETUVOJE nuo seno tikėta, kad pirmas nukirstų rugių pėdas turi ypatingą, magišką galią – saugo namus nuo gaisro, teikia skalsą, sveikatą žmonėms ir gyvuliams. Dažniausiai trimis kūliaraišomis perrištą pirmąjį pėdą parnešę namo statydavo svirno aruode (tai reiškė, kad duona į namus parėjo, bado nebus), per Kūčias – geriausiame trobos kampe, vadinamojoje krikštasuolėje, kai kur – arčiau durų. Supjovus kelis pėdus būdavo rengiamos vaišės (prapjovos). Iš paskutinio pėdo (jį stengtasi supjauti kuo didesnį, kad kitais metais rugiai gerai užderėtų) varpų buvo pinamas rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas. Linai pėdais (dviejų–šešių, kartais net devynių–dvylikos saujų) dažniausiai ruginių šiaudų kūliaraišomis buvo rišami daugiausia prekinės linininkystės ūkiuose Šiaurės Lietuvoje. Kartais linų pėdai būdavo rugių pėdų storio. Tikėta, kad paskutinį pėdą surovusi rovėja iki kito linarovio bus sveika. Kai kur kartu surautą, dviem kūliaraišomis surištą, Rytų Aukštaitijoje – dar ir gėlėmis papuoštą paskutinį pėdą rovėjos parnešdavo namo ir įteikdavo šeimininkui.