pediãtrija (gr. pais, kilm. paidos – vaikas + iatreia – gydymas), medicinos šaka, tirianti vaikų anatominius ir fiziologinius ypatumus, vaikų ligų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Svarbiausias uždavinys – sudaryti optimalias sąlygas augančiam vaikui fiziškai vystytis, būti atspariam žalingiems veiksniams.
Senovės Egipto, Graikijos (Sorano iš Efeso, 2 a. pr. Kr.), Persijos (Razi, 865–925) gydytojų raštuose yra žinių apie naujagimius, kūdikių maitinimą, vaikų ligas ir jų gydymą. Persų filosofo ir gydytojo Avicenos (980–1037) veikalo Medicinos kanonas (5 dalys, Canon medicus; 12 a. išverstas į lotynų kalbą) net 4 dalys skirtos naujagimių priežiūrai, slaugymui, maitinimui, vaikų auklėjimui. 15–16 a. išleistos pirmosios knygos (P. Bagellardo, 1425–95, Italija, B. Metlingerio, ?–1491, Vokietija, T. Phaerio, 1510–60, Anglija, S. de Vallambert’o, 1538–?, Prancūzija) apie vaikų ligas. T. Sydenhamas (1624–89, Didžioji Britanija) aprašė skarlatiną, tymus, reumatą, N. Rosénas von Rosensteinas (1706–73, Švedija) 1764 išleido pediatrijos vadovą Vaikų ligos ir jų gydymas (Underrättelser om Bam-Sjukdomar och Deras Bote-Medel). 1739 Londone įkurta Londono pamestinukų ligoninė (London Foundling Hospital), 1802 Paryžiuje atidaryta pirmoji 300 vietų vaikų ligoninė Hôspital des Enfants Malades. M. Wortley Montagu (1689–1762, Didžioji Britanija) 1718 paskelbė, kad, įtrynus sergančiojo raupais pūslelių skysčio sveikam vaikui, šis nesuserga sunkia raupų forma; pati taip paskiepijo savo ir karališkosios šeimos vaikus, bet jos atradimus neigė to meto medikų visuomenė. E. Jenneris (Didžioji Britanija), 1796 panaudojęs karvių raupų pūslelių skystį, įtikino pasaulio mokslininkus, kad tokie skiepai nuo raupų yra veiksmingi, 1803 Londone įkūrė Vakcinacijos institutą.
C. M. Billard’o parengtas Vaikų ligų patologinės anatomijos atlasas (1828)
1825 C. M. Billard’as (1800–32, Prancūzija) paskelbė darbų apie naujagimių ligas, t. p. parengė Vaikų ligų patologinės anatomijos atlasą (Atlas d’anatomie patologique puor servir à l’histore des maladies des enfants, 1828). Svarbių darbų apie vaikų ligas ir jų gydymą 19 a. 7 dešimtmetyje paskelbė A. C. E. Barthezas (1811–91), F. Rilliet (1814–61), E. Bouchut (1818–91, visi Prancūzija). Didelę reikšmę turėjo N. Filatovo ir N. Gundobino (1860–1908, abu Rusija) darbai iš klinikinės pediatrijos. Vaikų ligoninių buvo įkurta Berlyne (1830, Charité ligoninės, įkurtos 1710, filialas), Sankt Peterburge (1834), Vienoje (1837), Breslau (dabartinis Vroclavas, 1837), Maskvoje (1842), Londone (1852), Filadelfijoje (1855), Bostone (1869). 1892 Paryžiuje buvo įkurta pirmoji vaikų konsultacija, kuri propagavo kūdikių žindymą, rūpinosi kūdikių priežiūra.
M. Kassowitzas (1842–1913, Austrija) 1872 Vienoje įkūrė pirmąjį Vaikų ligų institutą (Kinderkrankeninstitute). Vaikų infekcinių ligų sampratai buvo svarbūs R. Kocho (1843–1910, Vokietija) ir L. Pasteuro (1822–95, Prancūzija) darbai.
Pediatrija sparčiai plėtojosi 20 a. pradžioje. Vakarų Europoje buvo pastatyta modernių vaikų klinikų. Pirmoji vaikų ligų katedra 1845 įkurta Stokholme, 1850 – Vienoje, 1860 – Niujorke.
1901–02 daugelyje Europos aukštųjų medicinos mokyklų įvestas privalomas pediatrijos dėstymas. Vokiečių pediatrai P. Bideris, V. Kamereris tyrė kūdikių dirbtinį maitinimą, vaikų virškinamojo trakto ūmines ligas, medžiagų apykaitą, A. Flemingas (1881–1955) atrado pirmąjį antibiotiką peniciliną. J. E. Salkas (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1952 sukūrė leidžiamąją, A. Sabinas (1906–93, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1962 – geriamąją poliomielito vakciną. V. Apgar (1909–74, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1952 sukūrė naujagimių gyvybinių funkcijų vertinimo skalę. Nuo 20 a. 2–3 dešimtmečio medicinoje (ir pediatrijoje) pradėta taikyti rentgenodiagnostikos metodus, G. F. Widalio (1862–1929, Prancūzija), A. von Wassermanno (1866–1925, Vokietija), C. von Pirquet (1874–1929, Austrija) ir C. Mantoux (1877–1947, Prancūzija) reakcijos. 1919 įkurta Tarptautinė pediatrų draugija.
pediatras apžiūri naujagimį
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje vaikų ligoms diagnozuoti pradėti taikyti kompiuterinės diagnostikos metodai.
Pediatrija Lietuvoje
Pediatrija kaip atskira displina susiformavo 19 a. pirmoje pusėje. Kai kurie pediatrijos klausimai Vilniaus universitete buvo nagrinėjami 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. M. Regnier, J. Briotė ir A. Matusevičius per akušerijos ir chirurgijos paskaitas nagrinėjo vaikų rachitą, hidrocefaliją, naujagimių navikus. 1805 A. Sniadeckis parašė knygą Pastabos apie vaikų fizinį auklėjimą (O fizycznem wychowaniu dzieci). J. Frankas rūpinosi vaikų sveikatos apsauga, jo iniciatyva Vilniuje 1808 įkurtas Vakcinacijos institutas, kuris Lietuvoje organizavo skiepijimą nuo raupų, 1809 – Motinystės institutas, teikęs materialinę ir medicinos pagalbą neturtingoms gimdyvėms ir naujagimiams. J. Franko veikale Praktiški medicinos patarimai (Praxeos medicae universae praecepta 14 tomų 1811–43) yra skyrius apie infekcines vaikų ligas. 1810 J. Šimkevičius išleido pirmąjį Lietuvoje pediatrijos vadovėlį Mokslas apie vaikų ligas (Nauka o chorobach dzieci), kuriame išdėstė pagrindines žinias apie naujagimių ligų ankstyvos diagnostikos ir gydymo reikšmę, vaiko anatomines ir fiziologines ypatybes, gimdymo traumas, apsigimimus, infekcines, medžiagų apykaitos ligas, griaučių anomalijas, dantų, odos, ausų, nosies, gerklės ligas, t. p. apie kurčnebylystę. Vilniaus universitete buvo apginta pediatrijos disertacijų (pvz., 1819 F. Derškovo apie hidrocefaliją, A. Kačkovskio apie skarlatinos gydymo būdus). 1832–42 Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje M. Mianovskis skaitė paskaitas apie kai kurias naujagimių ir vaikų ligas. L. Liachovičius Vilniuje 1874 atliko sėkmingą klubo sąnario egzartikuliaciją vaikui, sergančiam osteomielitu.
1904 Vilniuje įsteigta pirmoji Lietuvoje vaikų ligoninė. Vaikų ligų katedros įkurtos 1922 Vilniaus universitete (vadovas V. Jasinskis) ir 1924 Vytauto Didžiojo universitete (vadovė V. Tumėnienė). 1924 V. Jasinskis (1881–1936) įsteigė Vilniaus pediatrų draugiją, Druskininkuose – vaikų sanatoriją, redagavo tritomį pediatrijos vadovą. 1924 Kaune atidaryta vaikų ligoninė. Buvo tiriamos (daugiausia Vytauto Didžiojo universitete) kai kurios dažniausios vaikų ligos (epideminis meningitas, poliomielitas, tuberkuliozė). 1923–40 Kaune veikė Pieno lašo draugija, kuri savo veikla daug prisidėjo prie vaikų mirtingumo mažinimo. 1934 V. Tumėnienė Kaune Aukštojoje Panemunėje (beveik savo lėšomis) įkūrė 100 lovų sanatoriją kaulų tuberkulioze sergantiems vaikams (1934–40 sanatorija vadinosi jos vardu; 1994 jai vėl grąžintas V. Tumėnienės vardas). 1937 ji įsteigė Lietuvos vaikų gydytojų draugiją. Iki 1940 Lietuvoje buvo 4 vaikų lopšeliai ir kūdikių prieglauda Kaune. 1938 pradėti organizuoti motinos ir vaiko sveikatos centrai. Ligoninėse 1940 buvo 310 stacionarinių lovų vaikams. Nuo 20 a. antros pusės sukurta vaikų ir paauglių sveikatos apsaugos sistema. Nuo 1959 Vilniaus universitete pradėti rengti gydytojai pediatrai, 1966 išleista pirmoji gydytojų pediatrų laida. 1979 Vilniuje pradėjo veikti Respublikinė vaikų klinikinė ligoninė. Pastatyta vaikų poliklinikų Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Šiauliuose, Klaipėdoje. 1985–91 Vilniuje veikė Motinos ir vaiko sveikatos apsaugos institutas. Pediatrijos klausimai tiriami Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (1950–89 Kauno medicinos institutas, 1989–98 Kauno medicinos akademija, 1998–2010 Kauno medicinos universitetas) vaikų ligų katedrose. Daugiausia nagrinėjamos vaikų kvėpavimo sistemos, alerginės, reumatinės, širdies, paveldimosios ligos. Ištirta vaikų lytinio brendimo fiziologija ir patologija, patobulinta ligų diagnostikos metodų.
Žymiausieji 20 a. pediatrai: V. Basys, P. Baublys, J. Gradauskas, O. Grinkevičienė, P. Kaltenis, M. Kiauleikienė, A. Matulevičius, A. Raugalė, M. D. Rudzikienė, A. Sinkus, L. Steponaitienė, P. Šimulis, N. Tilindienė, V. Tumėnienė, A. Valiulis, A. A. Vingras.
1959 įkurta Pediatrų mokslinė draugija. Nuo 2002 leidžiamas žurnalas Pediatrija.
Knygos
Išleistas pirmasis lietuviškas Vaikų ligų vadovėlis (1962 21976; rengimui vadovavo P. Baublys, L. Steponaitienė). Kiti svarbūs veikalai: L. Steponaitienės ir S. Pavilonio Vaikų lytinis brendimas (1971), J. Gradausko Vaikų ūminiai chirurginiai susirgimai (1973) ir Vaikų chirurgija (1989), V. Basio ir A. Sinkaus Paveldimos vaikų ligos (1979), M. Kiauleikienės Vaikų plaučių ligų diferencinė diagnostika (1983), A. Vingro Jauniems tėvams (1983 21986), autorių kolektyvo Vaisiaus ir naujagimių ligos (1985), Pediatro žinynas (1985), A. Raugalės Klinikinė pediatrinė farmakologija (1987), autorių kolektyvo Vaikų ligos (1988), P. Šimulio Vaikų kardiologija, A. Raugalės (ir kitų) Vaikų reanimacija ir intensyvioji terapija (abi 1992), A. Raugalės Klinikinė pediatrijos farmakologija (1997), autorių kolektyvo Vaiko priežiūros ir ligų žinynas (dalis 1 2005, dalis 2 2006), Vaikų ligos (5 tomai, 2000–07, rengimui vadovavo A. Raugalė), P. Gailevičiaus Vaikų odos ligos (2001), A. Raugalės Klinikinė pediatrijos farmakologija ir farmakoterapija (2008), Pediatrija (sudarytojas R. Kėvalas, 1 d. 2017, 2 ir 3 d. 2018).