pedocentrizmas

pedocentrzmas (gr. pais, kilm. paidos – vaikas + centras), pedagogikos kryptis, grindžiama požiūriu, kad mokyklos (ypač pradinės) turinį, darbo organizavimą ir mokymo metodus turi lemti ne visuomenės poreikiai ir interesai, bet vaiko prigimtis, jo spontaniški interesai ir norai. Pedocentrizmas neigia sistemingą mokymą, propaguoja laisvą mokymo procesą (pažintinio turinio žaidimus, vaiką dominančius pokalbius, užsiėmimus), kad būtų atskleista vaiko asmenybė. Ugdytojas turi tik nukreipti ugdytinio veiklą, kai reikia spręsti tam tikrus klausimus, ir vadovauti įgyvendinant jo sumanymus taip, kad vaikas to nepastebėtų. Pedocentrizmo pradininkas – prancūzų rašytojas ir filosofas J.-J. Rousseau. Pasak jo, vaikus geriausia auklėti natūraliai (gamtoje) ir derintis prie vaiko prigimties, atsižvelgti į jo amžiaus ypatumus. Ugdymas bus rezultatyvus, kai visi 3 veiksniai – gamta, žmonės, išorinės aplinkybės – veiks ta pačia kryptimi. Pedocentrizmu vadovavosi Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir pedagogas J. Dewy, belgų pedagogas O. Decroly, Šveicarijos pedagogas A. Ferrière’as.