pedològija (gr. pais, kilm. paidos – vaikas + logos – žodis, sąvoka, mokslas), 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus 3 dešimtmečio mechaniška psichologinių, pedagoginių, fiziologinių, biologinių ir sociologinių vaiko raidos koncepcijų visuma. Pedologija atsirado kaip bandymas sujungti fizinę ir psichinę vaiko raidą tiriančius mokslus. Jos prielaidos – evoliucijos idėjų įsigalėjimas psichologijoje ir eksperimentinėje pedagogikoje bei 19 amžiaus pabaigoje suintensyvėję eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos tyrimai. Pedologai daugiausia tyrė vaikų (kartais ir jų tėvų) biologinius, socialinius aplinkos duomenis, jais remdamiesi bandė atitinkamai mokyti ir ugdyti vaikus, numatyti jų tinkamumą kuriai nors veiklos sričiai, plačiai taikė testų metodus.
Pedologija kritikuojama dėl propaguojamo biologinių ir socialinių aplinkos veiksnių poveikio vaiko raidai fatališkumo, dėl pedologijos antipsichologizmo, rėmimosi moksliškai nepagrįstais testais (pvz., buvo nustatomas protinių gabumų koeficientas), kurie padarė žalos mokymo procesui.
Pedologijos pradininkas Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir edukologas H. S. Hallas. Jis 1889 Clarko universitete (Worcesteris) įsteigė pirmąją pedologijos laboratoriją. Pedologijos terminą 1893 sukūrė H. S. Hallo mokinys O. Chrismanas. 20 amžiaus pradžioje pedologijos idėjas skelbė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. Baldwinas, vokiečių pedagogas E. F. W. Meumannas, rusų psichologai V. Bechterevas, S. Nečiajevas, G. Rosolimas. 20 amžiaus 3–4 dešimtmečio pradžioje intensyvūs pedologiniai tyrimai vyko SSRS. Buvo steigiamos pedologinės įstaigos, leidžiama literatūra, žurnalas Pedologija (1928–1932).