Peiritòjas (gr. Peirithoos), senovės graikų mitologijoje lapitų karalius. Pasak Apolodoro vardu pavadinto mitų rinkinio Apolodoro biblioteka (1 a.), Peiritojas yra Iksiono ir Dejos, pasak Homero Iliados – Dzeuso ir Dejos sūnus. Per jo vestuves su Hipodamėja lapitai susikovė su kentaurais, nes girtas kentauras Euritionas bandė pagrobti nuotaką. Šiose kautynėse dalyvavo ir Peiritojo draugas Tesėjas. Vėliau Peiritojas jam padėjo pagrobti dvylikametę Helenę ir atvežti ją į Atėnus. Peiritojas ir Tesėjas kartu dalyvavo Kalidono medžioklėje, pagrobė Antiopę, vėliau tapusią Tesėjo žmona, mėgino pagrobti ir tesprotų genties karaliaus žmoną, bet pakliuvo į nelaisvę, iš Hado karalystės bandė išlaisvinti Persefonę, bet abu buvo prikalti prie olos. Tesėją netrukus išlaisvino Heraklis, o Peiritojas liko prikaltas prie įėjimo į Hadą. Atėnuose buvo Peiritojo ir Tesėjo šventykla, viena Atikos sritis buvo vadinta Peiritojo vardu.
Peiritoją ir Hipodamėją per vestuves sveikina kentaurai (freska, 1 a., Pompėja)
Peiritojas vaizduojamas Partenono metopose ir piešiniuose ant vazų, dažniausiai – Hado karalystėje prikaustytas prie olos.