peizãžas (pranc. paysage < pays – kraštas, vietovė), dailės žanras; to žanro kūrinys (dažniausiai tapybos ar grafikos), kuriame vaizduojamas natūralus arba žmogaus paveiktas kraštovaizdis, gamtos reiškinys. Paveiksluose meniškai atkuriamas realios vietovės vaizdas arba kuriamas fantastinis, mitologinis, istorinis kraštovaizdžio vaizdinys. Skiriamos peizažo rūšys: veduta, architektūrinis peizažas, panorama, marina, kita. Pagal vaizduojamus motyvus peizažas būna miško, pievų, kalnų, griuvėsių, metų ir paros įvairių laikų, gamtos reiškinių.
Peizažo elementų būta senovės Egipto, Mesopotamijos, senovės Graikijos sienų tapybos ir dekoratyvinės dailės kūriniuose – mitologinėse, batalinėse, medžioklės žanro kompozicijose. Senovės graikų helenizmo laikotarpio, romėnų freskose, interjero dekore, mozaikose (Pompėja, Herkulanėjas) yra iliuzionistinių peizažų su perspektyvos užuominomis, architektūrinių peizažų su žmonių figūromis, faunos ir floros elementais. Peizažas nuo seno populiarus islamo šalių dailėje. Viduramžiais vyravo Indijos rankraštinių knygų miniatiūrose (daugiausia kaip figūrinių kompozicijų fonas). Kinijoje peizažinė tapyba laikyta svarbiausiu žanru; ji plėtota nuo 4 a. (peizažo motyvų yra keramikos, bronzos dirbiniuose); ypač klestėjo 8–9 a. (Vang Vei, Li Sisiuno, Li Džaodao kūryba).
Li Tang. Daugybė medžių keistose kalnų viršūnėse (tušas, 12 a. pradžia, Rūmų muziejus Taičunge)
9–13 a. nutapyta vadinamojo kalnų ir vandenų žanro peizažų, įkūnijančių žmogaus ir gamtos pirmapradės harmonijos vaizdinį (Guo Si kūriniai). Įvairių stilių kinų peizažams būdinga idealizacija, kontempliatyvumas, spontaniškumas, skirtingų erdvės planų derinimas, plãčios debesų ir kalnų juostų panoramos, monochrominis koloritas, kaligrafijos elementų, poezijos tekstų įkomponavimas (Dong Juanas, 10 a., Li Gonglinas, 11 a., Vang Mengas, 14 amžius). Peizažinę tapybą veikė vadinamųjų akmenų sodų kūrimas. Japonijoje peizažas kuriamas nuo 12–13 a., ryšku kinų peizažinės tapybos principai (Tosa Micujoši, Hasegava Tohaku, 16–17 a.), dekoratyvumas, grafiškumas (Ogatos Korino, E. Kano, K. Hokusai, A. Hirošigės tapyba ir grafika, 18 amžius). Rytų šalių peizažuose gamta vaizduojama kaip gaivalinga, žmogiškąją tikrovę pranokstanti ir užvaldanti stichija. Ieškoma sintezuotų vaizdinių tokių pajautų įprasminimui; peizažas dažniausiai yra vaizduotės kūrinys.
Vakarų Europos viduramžių dailėje peizažas dažniausiai tapytas siužetinių kompozicijų fone, ėmė plisti simboliškas rojaus sodo-giraitės motyvas. Ankstyvųjų viduramžių (12–13 a.) paveiksluose peizažai dekoratyvūs, sąlygiški, simboliškai pateikiantys erdvę, vaizduojamo veiksmo aplinką, išreiškiantys dieviškosios pasaulio tvarkos idėją (freskos Popiežiaus rūmuose Avinjone, Livia viloje prie Romos). Būdinga schematiškas dangaus ir žemės sferų atskyrimas, dangaus sfera dažnai tapoma aukso spalva. Vėlyvaisiais viduramžiais peizažo žanras įgavo savarankiškumo, itin didelę įtaką jam padarė knygų iliustracijų, topografijos plėtra. Nuo Renesanso didesnį dėmesį pradėta skirti žmogų supančios realios aplinkos vaizdavimui. 14 a. Italijos tapyboje peizažas tapo reikšmingu figūrinių kompozicijų elementu. Pradėta taikyti linijinę perspektyvą, erdvės planų gradaciją (Giotto di Bondoneʼs, A. Lorenzetti kūriniai, 14 amžius). 15–16 a. renesansinių peizažų su Biblijos, mitologiniais siužetais nutapyta Italijoje – Giovanni Bellini, Pinturicchio, P. Perugino, Giorgione’s, G. Campagnolos, Vokietijoje – A. Dürerio, Nyderlanduose – J. Boscho kūriniai.
J. Patinir. Plaukiant per Stikso upę (aliejus, 1515–24, Prado muziejus Madride)
16 a. pradžioje peizažo žanrą itin išplėtojo Venecijos mokyklos (Giovanni Bellini, Giorgione, Tiziano), Nyderlandų (J. ir H. van Eyckai, H. van der Goesas, D. Boutsas) meistrai, pradėję tapyti iš natūros, fiksuoti atmosferos, šviesos reiškinius. Paveiksluose siekta tiksliai atvaizduoti kraštovaizdį, perteikti jo ryšį su žmogumi, reprezentuoti šio aplinką, kraštą, šalį. Lango, pro kurį atsiveria kraštovaizdis, motyvas ilgam nusistovėjo ir kaip tikrovės reprezentacijos simbolis (schema). 16 a. peizažas jau gyvavo kaip savarankiškas žanras, jo statuso sureikšminimui įtakos turėjo ir reformacijos idėjos. Remtasi L. B. Alberti, Leonardo da Vinci peizažo teorijomis, jų įtvirtintais perspektyvos, erdvės vaizdavimo principais. Meistriškų paveikslų ir grafikos raižinių su panoraminiais vaizdais, sudėtingomis daugiafigūrėmis kompozicijomis sukurta Vokietijoje (A. Altdorferis, L. Cranachas vyresnysis, W. Huberis), Nyderlanduose (P. Bruegelis vyresnysis, J. Patiniras).
Italijos tapyboje puoselėta antikos dvasia persmelkta peizažo tradicija. Vyravo idealizuoti, pastoraliniai peizažai, neretai tapyti kraštovaizdžiai su mitologinėmis būtybėmis, antikiniais griuvėsiais. Tokie idiliški itališką atmosferą įkūnijantys peizažai buvo itin populiarūs, jų kopijos plito visoje Europoje. Olandijos meistrų (ypač Hagos, Amsterdamo mokyklų) paveikslai išsiskyrė peizažo žanro kūrinių įvairove ir meistriškumu, intymaus santykio su aplinka, kasdienio gyvenimo vaizdų fiksavimu. Barokinės plastikos, itin subtilaus kolorito ir šviesotamsos modeliuotės, įvairių gamtos nuotaikų peizažų 17 a. nutapė Rembrandtas, E. van de Velde, S. van Ruysdaelis, J. van Ruisdaelis, A. Cuypas, J. van Goyenas, M. Hobbema, P. P. Rubenso mokyklos atstovai, Italijoje 18 a. – F. Guardi, G. B. Tiepolo, Canaletto, B. Belloto (vedutos), Ispanijoje 16–17 a. – El Greco. Klasicistinių idealizuotų peizažų 17 a. nutapė Annibale Carracci (Italija), N. Poussinas, C. Lorrainas, N. Poussinas (Prancūzija). Realistinė, apibendrinta plastika derinta su alegoriniais, simboliniais siužetais; peizažuose juntama patetiška, idealistinė gamtos traktuotė.
18 a. pabaigos–19 a. pradžios dailėje peizažo žanras tapo itin reikšmingas. Romantizmo dailėje peizažas – vienas svarbiausių žmogaus ir gamtos būsenas perteikiančių simbolių. Gamtos vaizdais paveiksluose reikštos filosofinės idėjos, humanistinis idealizmas, biblinių laikų ilgesys, mistinės nuotaikos. Peizažai įkūnijo žmogaus išgyvenimus susidūrus su gamtos stichijomis, didingais reginiais. Realybės motyvus dažnai keitė egzotiški, fantastiniai gamtovaizdžiai ar žmonijos istoriją ir likimą įkūnijantys vaizdiniai (C. D. Friedricho, C. C. Caruso, Ph. O. Rungeʼs, J. Martino, J. A. Kocho, J. M. W. Turnerio, I. Aivazovskio, S. Palmerio, A. Cozenso, N. Astrupo paveikslai ir grafikos kūriniai). Išsiskyrė J. M. W. Turnerio šviesos, daugiaplanės erdvės perteikimo idėjos, paveikusios impresionistinę tapybą. Puoselėta ir nacionalinio peizažo idėja (J. Chr. C. Dahlio, T. Girtino, Hudson River School atstovų kūriniai).
19 a. pabaigoje peizažo plėtotei įtakos turėjo fotografija. Išplito tapyti panoraminiai peizažai, tiksliai perteikiantys Europos šalių socialinės ir kultūrinės tvarkos atspindžius, imperialistinius, egzilio motyvus. Tikslūs topografiniai peizažų vaizdai (ypač akvarelės) itin naudoti suklestėjusioje turistinių vaizdų pramonėje. Prancūzijoje išplito realistinio peizažo vaizdavimo nuostatos, tapymas plenere. Realistinių peizažų nutapė J. Constable’is, J.-B. C. Corot, G. Courbet, J.-F. Millet, Barbizono mokyklos atstovai, Rusijoje – I. Šiškinas, I. Levitanas, Italijoje – makiajoliai. Kraštovaizdžio vaizdavimas (motyvai, koloritas) tapo svarbiausiu pagrindu kuriant nacionalines tapybos mokyklas (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europoje, Rusijoje, Australijoje). Impresionistai (ypač C. Monet) peizažinę tapybą susiejo su tapybos plastikos studijavimu. Tapant plenere svarbiausia buvo perteikti kraštovaizdį persmelkiančią šviesą, o ne apšvietimo kuriamas situacijas (C. Pissarro, A. Sisley, A. Renoiro tapyba).
T. Rousseau. Fontainebleau miškas, rytas (aliejus, 1850, Wallace Collection Londone)
Peizažo tema įsitvirtino kaip tikrovės regimybės sinonimas, jos begalinių transformacijų simbolis, kaip nepagaunamos tikrovės reprezentavimo schema. Peizažo motyvai tapo pagrindiniu simbolistinių, ekspresionistinių, modernistinių plastinių paieškų šaltiniu (E. Muncho, P. Cézanne’o, V. van Gogho, P. Gauguino, G. Seurat, P. Bonnard’o, H. Matisse’o, P. Mondriano, A. Deraino, R. Dufy, A. Marquet, M. Utrillo, M. de Vlamincko, E. Nolde’s, M. Liebermanno, Ch. Soutine’o, C. Permekeʼs ir kitų kūryba). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sukurta dekadentinės nuotaikos nakties peizažų, tamsos pasaulio alegorijų (G. Moreau, P. Delvaux, G. O’Keeffe, A. Böcklino, A. P. Ryderio, A. Kubino, S. Dalí kūryba). Peizažo plėtotei šios atmainos svarbios kaip apibendrinto vaizdavimo, nereprezentatyvios raiškos ištakos.
20 a. pradžioje gamtos motyvus paveiksluose pamažu ėmė keisti kultūrinės aplinkos įvaizdžiai. Pakitusią egzistencinę savijautą ir naują gyvenimo pojūčio išraišką perteikė urbanistiniai moderniųjų miestų motyvai, dirbtinio apšvietimo (miestų lempos, vitrinos) sukuriama nuotaika (E. Hopperio, O. Kokoschkos, L. Kossoffo, F. Auerbacho kūriniai). 20 a. viduryje tradicinė peizažo žanro samprata ėmė nykti. Pastebimas įvairių žanrų suartėjimas, peizažo motyvų antropomorfizavimas, fragmentavimas, paskatintas radikalesnių pozityvistinės filosofijos bei sociologinių gamtos pasaulio reguliavimo, konstravimo, gamtos įvaldymo idėjų. Išsiskyrė britų tapytojų neoromantikų (P. Nashas, S. R. Nolanas), Vienos fantastinio realizmo mokyklos (E. Fuchsas, A. Braueris ir kiti), regionalizmo (A. Wyethas ir kiti) atstovų peizažiniai kūriniai.
H. Frankenthaler. Kalnai ir jūra (aliejus, 1952; © LATGA / ARS, 2020)
Abstrakčiojo ekspresionizmo atstovai ir sekėjai gamtos motyvus naudojo kaip įkvėpimo šaltinį, ekspresyvia, spontaniška tapyba siekė perteikti žmogaus vidines būsenas, jo ir gamtos santykį. Remtasi Rytų šalių peizažinės tapybos principais, atsisakyta iliuziškumo, erdvės įspūdis ir gamtos reiškinio aliuzija buvo išgaunama frontaliomis struktūromis, spalvų dėmėmis, lygiais plotais. Peizažą dažnai sugestijavo biomorfinės, geometrinės formos, žaista erdvės masteliais, rakursais, paplito vadinamojo žemėlapio – abstrahuotos kraštovaizdžio išklotinės motyvas (A. Gorky, J. Pollocko, M. Rothko, H. Frankenthaler, B. Newmano, N. de Staëlio, A. Gottliebo, W. De Kooningo, R. Diebenkorno ir kitų kūriniai).
Neoekspresionistų kūriniuose manipuliuojama subjektyviai matomo tikrovės vaizdo schema ir koordinatėmis, būdinga vaizduojamosios erdvės uždarumas, vertikalios kompozicinės ašies akcentavimas, atskirų peizažo elementų (horizonto linija, perspektyva, faktūra) sureikšminimas (naujieji laukiniai). Toks peizažo atgimimas t. p. siejamas su romantinio ekspresionizmo tendencija tapyboje (Vokietijos, Šiaurės Europos šalių dailė; A. Kieferio, P. Kirkeby tapyba).
20 a. antroje pusėje peizažo temą interpretavo poparto atstovai (D. Hockney), neorealistai ir fotorealistai (G. Richteris, R. Estesas), konceptualistai (E. Ruscha, W. Sasnalas), neosiurrealistai (A. Dove’as, P. Doigas, E. Magill). Žemės meno, Fluxus, informel, skurdžiojo meno atstovai ryškino prarasto natūralaus pasaulio susigrąžinimo idėjas, reakciją į vaizdų gamybą, tiražavimą. Peizažas jų kūriniuose tapo itin parankus įtampai tarp technologinio ir natūralaus pasaulio, tikrovės efemeriškumo, iliuziškumo metaforoms atskleisti. Be to, peizažų vaizdai kūriniuose perteikia pakitusį subjekto santykį su erdve (J. Baudrillard’o, F. Jamesono filosofinių teorijų, šiuolaikinės architektūros, ekologinių judėjimų, vadinamosios aplinkos estetikos idėjų įtakos), juos vis labiau imta sieti su laiko, atminties, vaizduotės koncepcijomis.
G. Richter. Peizažas prie Koblenzo (aliejus, 1987, Montréalio dailės muziejus)
20 a. pabaigos–21 a. pradžios figūriniuose paveiksluose dažni aplinkos destrukcijos vaizdiniai, kuriuose gamtos motyvai sumišę su postindustrinio pasaulio urbanizacijos ar griuvėsių vaizdais (Naujosios Leipcigo mokyklos atstovų – N. Raucho, Timo Eitelio, D. Schnellio tapyba); peizažas tampa fonu – vienu daugiasluoksnio pasakojimo lygmenų (N. Raucho, K. Mamma Andersson, A. Katzo, K. J. Marschallo tapyba), energijos resursų ir komunikacinės erdvės simboliu (K. Johannesseno, K. Grosse, L. Ufano performansai, instaliacijos, A. Gornik tapyba), medijų sukonstruotu tikrovės vaizdo pakaitalu (H. Sugimoto, A. Gursky). Kartais kūriniuose įkomponuojami tikrovės vaizdai, manipuliuojama gamtos procesų analogijomis, žmogaus akiai nematomo makro- ir mikropasaulių, augalijos motyvais. Peizažo (kaip žmogaus stebimo reginio) motyvą keičia įvairiai traktuojamas gamtos arba organinio pasaulio vaizdinys (pasitelkiamos tarpdisciplininio meno priemonės, fotografija, remiamasi specifinės vietos meno idėjomis). Abstrakčiose drobėse savitai tęsiama impresionistiškoji peizažo tradicija: gamtos įspūdžių, nuotaikų fiksavimas, šviesos ir spalvos, faktūrinių, taktilinių efektų išnaudojimas (Zao Wou-Ki). Tapybiniuose peizažuose akcentuojamas erdvės daugiasluoksniškumas, sintetiškumas, fiktyvumas, kaita (pasitelkiama koliažo, fotomontažo technika); sukuriama tikrovės regimybė arba jos fantasmagorinis vaizdinys.
Peizažas Lietuvos dailėje
K. Ruseckas. Subjako apylinkės. Peizažas su raiteliu (aliejus, 1826, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Lietuvoje peizažas kaip savarankiškas žanras pradėjo klostytis 18 a. pabaigoje. Akademistinį peizažų atlikimą keitė tapymas plenere (Italijos kraštovaizdžių su architektūros elementais nutapė P. Smuglevičius). Kartu su romantinių nuotaikų raiška stiprėjo polinkis vaizduoti savo krašto motyvus, perteikti (dažnai patetiškai) nacionalines nuotaikas, įprasminti istorinius ir tautinius simbolius. Peizažo raida susijusi su Vilniaus meno mokyklos puoselėtomis idėjomis. Romantinių Lietuvos kraštovaizdžių nutapė J. Damelis, K. Ruseckas, Vincentas Dmachauskas, Mykolas Kuleša, A. V. Žametas, M. Zaleskis, E. M. Römeris. Tolimesnei Lietuvos peizažo plėtotei svarbūs M. K. Čiurlionio, F. Ruščico, M. Dobužinskio, K. Stabrausko, K. Šimonio, K. Alchimavičiaus simbolistiniai paveikslai, lyrinių nuotaikų, sidabriško kolorito išpuoselėjimas.
20 a. pirmos pusės modernistinėje dailėje peizažo žanras susijęs su nacionalinės koloristinės tapybos kūrimu, tautinio identiteto paieškomis ir įtvirtinimu. Peizažo idėjos itin svarbios grupės Ars tapytojų programoje. Išsiskirtiniai, skirtingos stilistikos V. Kairiūkščio, A. Galdiko, A. Gudaičio, L. Kazoko, A. Samuolio, V. Vizgirdos, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, A. Varno, V. Eidukevičiaus, J. Buračo, J. Šileikos, J. Vienožinskio, Š. Zelmanavičiaus, N. Arbitblato, Č. Percikovičiūtės, M. Bando peizažai; A. Jaroševičiaus, K. Sklėriaus, O. Römerienės, J. Mikėno, J. Buračo, Č. Kontrimo, Č. Janušo, A. Jaroševičiaus, G. Bagdonavičiaus akvarelės. Lietuvos kraštovaizdžio studijas papildė P. Kalpoko, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus Vokietijoje ir Šveicarijoje nutapyti gamtos vaizdai.
A. Galdikas. Peizažas (tempera, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
20 a. viduryje peizažų nutapė M. Cvirkienė, L. Katinas, A. Petrulis, V. Mackevičius, V. Dilka, R. Chvolesas, B. A. Motuza‑Matuzevičius, A. Savickas, L. Surgailis, S. Jusionis, L. Tuleikis, V. Karatajus, I. Trečiokaitė‑Žebenkienė, B. Uogintas, M. Bulaka, P. Stauskas, Č. Kontrimas, N. Petrulis, A. Šiekštelė, L. Meškaitytė; sukūrė grafikai J. Kuzminskis, V. Petravičius, L. Lagauskas, P. Rauduvė, A. E. Steponavičius, R. V. Gibavičius, V. Valius, R. Vėliuvienė, B. Stančikaitė, A. Každailis, J. Burkšaitis ir kiti.
P. R. Vaitiekūnas. Pažaislio pieva II (aliejus, 1980, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; © LATGA, 2020)
Abstrahuoto, minimalizuoto peizažo transformacijų, dažnai urbanistiniais motyvais, yra J. Čeponio, J. Švažo, V. Gečo, A. Stasiulevičiaus, V. Povilaičio, V. Kisarausko, A. J. Kuro, L. L. Katino, K. Dereškevičiaus, pamario, jūros vaizdų – A. Gudaičio, A. Savicko, R. A. Kuncos, A. Jusionio tapyboje. Gamtos nuotaikų jautriomis koloristinėmis variacijomis pasižymi I. Piekuro, J. Miliūno, V. A. Gurskio aliejiniai paveikslai, akvarelės, pastelės. Siurrealaus, mistinio peizažo vaizdiniai būdingi Š. Saukos, R. Sližio, M. Skudučio, A. Griškevičiaus, S. Staniūno kūrybai, metaforiškumas – P. R. Vaitiekūno, V. Paukštės tapybai. Išeivijos lietuviai sukūrė itin laisvos, abstrahuotos plastikos peizažų kosmologiniais motyvais, tėviškės reminiscencijų tema (A. Galdikas, L. Urbonas, V. Vizgirda, P. Gailius, P. Lapė, V. Krištolaitytė, E. Kubbos, H. Šalkauskas ir kiti).
20 a. 9 dešimtmetyje išsiskyrė R. Jankausko (Kampo) neoekspresionistiniai, vizionieriški peizažai, R. Katiliūtės meditatyvūs, išgryninti gamtos pasaulio reginiai, H. Čerapo monochrominiai, egzistencinės tematikos geležinkelių ir dirvonų motyvai, L. Drazdauskaitės, A. Tornau, B. Gražio, K. Dineikaitės organiškos, netikėtų plastinių struktūrų ir faktūrų interpretacijos. G. Vitartaitė, A. Kašauskas, A. Stauskas, Č. Polonskis, L. J. Jankus, S. Teitelbaumas nutapė tradicinių peizažų, savaip taikydami plenerinės tapybos principus. Nemažai dabartinių menininkų peizažo vaizdinį naudoja norėdami sukelti politinio, istorinio arba socialinio konteksto asociacijas (tai itin ryšku interpretuojant sovietmečio laikotarpį); kaip metaforiško naratyvo elementas peizažas svarbus J. Gasiūno, R. Nemeikšio, A. Barzdukaitės‑Vaitkūnienės, E. Ridikaitės, L. Liandzbergio, A. Kirvelytės, E. Gineitytės ir kitų paveiksluose. Tarpdisciplininiuose kūriniuose peizažo motyvai veikia kaip egzistencinių įvykių fonas, atminties vaizdinius, aplinkos plastiškumą įkūnijančios metaforos (A. Railos, U. Gelgudos, E. Vertelkaitės, P. Gilytės, A. Jonkutės ir kitų kūriniai).
A. Savickas Peizažas lietuvių tapyboje Vilnius 1965; Peizažo erdvė. The world of landscapes / sud. N. Tumėnienė, D. Tarandaitė, J. Semenauskienė Vilnius t. 1 2010, t. 2 2013; E. Carli The Landscape in Art New York 1980; L. Meyer Les maîtres du paysage anglais Paris 1992; Ch. S. Wood Albrecht Altdorfer and the Origins of Landscape London 1993; M. Andrews Landscape and Western Art Oxford 1999; Landscape and Power / ed. W. J. T. Mitchell Chicago 2002; O. Grau Virtual Art: from Illusion to Immersion London 2003; The Abstraction of Landscape: From Northern Romanticism to Abstract Expressionism Madrid 2007; R. DeLue, J. Elkins Landscape Theory London and New York 2008; Landscape Painting Now: From Pop Abstraction to New Romanticism / ed. by T. Bradway London 2019.
2648