Pèkčė (Paekche), senovės valstybė Korėjos pusiasalio pietvakarinėje dalyje (dabartinėje Korėjos Respublikos teritorijoje).
Pasak mitų, 18 pr. Kr, Pekčę Kvangdžu apylinkėse įkūrė legendinis valdovas Onjas. Pekčė buvo centralizuota valstybė, kurioje vyravo gentinė aristokratija. Šalis buvo suskirstyta į 5 administracines sritis. Centrinės vyriausybės pareigūnai buvo skirstomi pagal rangus (jų buvo 16). Iki 475 Pekčės sostinė buvo Hangsongas (dabar Kvangdžu), 475–538 – Unčongas, 538–660 – Soburi (dabar Pujo).
Žymiausias valdovas – Koijus (valdė 234–286). Jo laikais Pekčė klestėjo labiausiai. 4–6 a. oficialia religija tapo Korėjos pusiasalyje iš Kinijos paplitęs mahajanos krypties budizmas. Šiuo laikotarpiu pastatyta budistų šventyklų, klestėjo menas (jam būdinga techninė branda, ekspresija; sukurta Budos statulų, turinčių savitą vadinamąją Pekčės šypseną), plito konfucianizmas, buvo plačiai vartojami kinų hieroglifai.
Pekčė turėjo ryšių su dabartinės Japonijos teritorijoje gyvavusiomis valstybėlėmis. Apie 660 Pekčę bei Kogūriją nukariavo ir Korėjos pusiasalį suvienijo Kinijos Tangų dinastijos remiama Šilos valstybė.