Pekno sùtartys, antrajame Opijaus kare (1857–60; Opijaus karai) pralaimėjusios Kinijos sutartys (konvencijos) su nugalėtojomis Didžiąja Britanija ir Prancūzija, pasirašytos Pekine 1860 10 24–25. Pasirašymas sutapo su Tiandzino sutarčių ratifikavimu.
Didžiosios Britanijos–Kinijos sutartimi (10 24) Didžiosios Britanijos piliečiai gavo teisę verbuoti kinus dirbti britų kolonijose ir kitose valdose; Kinijai buvo primesta dvigubai didesnė kontribucija, negu numatyta Tiandzino sutartyse; Didžioji Britanija gavo valdyti Dziulongo pusiasalio pietinę dalį (Kauluną; dabar Honkongo dalis) ir teisę laisvai prekiauti Tiandzine.
Prancūzijos–Kinijos sutartimi (10 25) Prancūzija gavo tokią pat kontribuciją ir teises Kinijoje kaip ir Didžioji Britanija; be to, Kinija turėjo grąžinti prancūzų misionieriams iš jų atimtą arba sugadintą turtą. Pekino sutartys sustiprino Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įtaką Kinijoje ir dar labiau išplėtė jų piliečių teises.
Didžiosios Britanijos-Kinijos sutartis; Prancūzijos–Kinijos sutartis