pelagijõnai, pelagiònai, krikščionybėje – eretinio judėjimo, neigusio gimtąją nuodėmę ir skelbusio, kad žmogus pats be Dievo malonės gali pasiekti išganymą, šalininkai.
Doktrina
Pelagijonai itin pabrėžė žmogaus prigimtį, manė, kad visa priklauso tik nuo žmogaus geros valios, Dievo pagalba, arba malonė, gali būti naudinga tik kaip antrinė priemonė. Pelagijus apie 380 Romoje ėmė skelbti krikščioniškos gyvensenos idėjas, jas priešpriešino paviršutiniškumui ir rezignacijai. Pabrėžė, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir iš prigimties savo jėgomis įstengia išvengti nuodėmės. Žmones Dievas sukūręs, kad šie vykdytų jo įsakymus; neįvykdžiusieji nors vieno įsakymo bus pasmerkti pragarui.
Klaidingiausias Pelagijaus teiginys buvo tai, jog žmogus pats gali pasiekti tobulumą; tuo pelagijonai nuvertino atpirkimą, malonę, sakramentus ir maldos reikšmę. Pelagijonai teigė, kad noras dorai elgtis sekant Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, žmogų veda į visišką nuteisinimą. Pabrėžė tobulumo siekį kaip visuotinę pareigą.
Pelagijaus etiniai pamokymai buvo nukreipti prieš manicheizmą, neigusį dorinį gėrį. Pelagijonai sukėlė pirmą didžiausią polemiką Vakarų Bažnyčioje – diskutuojama apie žmogaus laisvės ir malonės santykį. Pelagijonai teigė, kad malonė gali konkuruoti su žmogaus laisve, t. y. Dievas gali žmogų patraukti į savo pusę ir taip apriboti žmogaus laisvę rinktis.
Istorija
Pradininkas – vienuolis asketas Pelagijus (mirė apie 422; iš čia pelagijonų pavadinimas). Pelagijonai kilo Romoje, vėliau išplito Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose.
Prieš Pelagijaus etiką pasisakė Augustinas ir Jeronimas. Augustinas sudarė prielaidas, kad pelagijonų idėjos, kaip prieštaraujančios Bažnyčios oficialiam mokymui, būtų pasmerktos Kartaginos sinode (418) ir Efeso susirinkime (431) bei suformulavo mokymą apie gimtąją nuodėmę.
Pelagijonų idėjos reformacijos laikotarpiu buvo atgaivintos; Ph. Melanchthono idėjos buvo pavadintos naujuoju pelagijonizmu.
908