pelãzgai (gr. Pelasgoi), vieni seniausių Graikijos gyventojų.
Iki atsikraustant graikams gyveno Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje, Egėjo jūros salose, Tesalijoje, Epyre, Kretoje, Mažosios Azijos vakarų pakrantėje. Bronzos amžiaus pradžioje į žemyninę Graikiją iš šiaurės ir rytų atsikėlus achajų gentims pelazgai ilgainiui su jomis sumišo.
Senovės graikų autoriai pelazgais vadino tautą ar keletą tautų, kurios gyveno Graikijoje iki Kretos-Mikėnų kultūros suklestėjimo (1600–1100 pr. Kr.). Pelazgus aprašė istorikai Hekatajas Miletietis, Herodotas, Pausanijas, Dionisijas Halikarnasietis, savo kūriniuose minėjo poetai, dramaturgai Homeras, Hesiodas, Aischilas, Sofoklis, Euripidas.