Peljas (Pēleus), graikų mitologijoje – Ajako sūnus, Achilo tėvas. Netyčia nužudęs brolį Foką turėjo bėgti iš Aiginos salos. Rado prieglobstį Ftijoje pas valdovą Euritioną, kuris apvesdino Pelėją su savo dukterimi Antigone. Kalidono medžioklėje ietimi nukovė uošvį. Tada nuvyko į Jolką pas valdovą Akastą; šio žmona pamilo Pelėją, bet buvo atstumta, todėl apšmeižė Pelėją jo žmonai ir Akastui. Antigonė iš nevilties pasikorė, Akastas, siekdamas keršto, pakvietė Pelėją į medžioklę ant Peliono kalno, ištraukė miegančiam Pelėjui medžioklinį peilį ir paliko, kad jį sudraskytų tose apylinkėse gyvenantys kentaurai. Pelėją surado ir išgelbėjo Cheironas.
Vėliau Pelėjas užkariavo Jolką ir nužudė Akastą bei jo žmoną. Dzeusas Pelėjui į žmonas atidavė nemirtingą jūros nimfą Tetidę. Pelėjo ir Tetidės vestuvės vyko Cheirono oloje, jose dalyvavo visi dievai; Apolonas giedojo vestuvių himną, Poseidonas dovanojo nemirtingus žirgus, kuriuos per Trojos karą turėjo Achilas. Pamatęs, kad Tetidė, norėdama padaryti Achilą nemirtingą, sūnų grūdina panardindama į Stikso vandenį laikydama jį už kulno, Pelėjas išsigandęs ištraukė vaiką iš motinos rankų. Įsižeidusi Tetidė paliko Pelėją, šis sūnų auklėti atidavė kentaurui Cheironui. Po Trojos karo Akasto sūnūs išvijo Pelėją iš Ftijos, jis mirė keliaudamas jūra.
Antikos laikais Pelėjo ir Tetidės vestuvės, Pelėjo bandymas suvilioti Tetidę buvo vaizduojama piešiniuose ant vazų.