pélkė, nuolat užmirkęs Žemės paviršiaus plotas, kurio nudžiūvusi augalija anaerobinėmis sąlygomis pamažu virsta durpėmis.
Susidaro supelkėjus sausumai arba užaugus vandens telkiniui (dažniausiai ežerui). Sausuma supelkėja ten, kur negiliai yra gruntinis vanduo, ilgam užsistovi paviršinis arba potvynių vanduo. Gruntinio vandens lygis gali pakilti, pvz., kai iškertami arba išdega dideli miško plotai; tada jie virsta pelkėmis. Dėl deguonies stokos ir drėgmės pertekliaus pelkių dirvožemyje augalai skursta, jų likučiai mineralizuojasi labai lėtai. Daugelis augalų ilgainiui žūva, jų vietoje ima augti kiti, kuriems mažiau reikia maisto, daugiausia samanos. Seklūs ežerai užauga bentosiniais augalais ir samanomis, gilesni plūduriuojančiaisiais; šie vandens paviršiuje sudaro liūną. Ant plūduriuojančių augalų įsikuria kiti augalai (daugiausia samanos). Liūnas storėja ir auga ežero centro link. Ežeras virsta žemapelke.
pelkė
pelkė (Rūdninkų giria)
Pagal mitybos sąlygas ir augaliją skiriami 3 tipai: žemapelkė, aukštapelkė ir tarpinė pelkė. Žemapelkė susidaro žemesnėse vietose, dažnai iš ežero; jos paviršius lygus arba įgaubtas. Minta gruntiniu arba ir upių vandeniu, kuriame yra palyginti daug mineralinių druskų. Čia auga daugiausia eutrofiniai (reikalaujantys daug maisto) augalai, pvz., alksniai, kai kurios viksvų rūšys, nendrės, asiūkliai, švendrai. Aukštapelkė susidaro lėkštoje vandenskyroje, jos paviršius dažnai išgaubtas. Minta tik krituliais, joje dirvožemio rūgštingumas didelis, mineralinių druskų mažai. Čia auga oligotrofiniai (mažai reikalaujantys maisto) augalai, pvz., pušys, maumedžiai, gailiai, spanguolės, švyliai, kiminai. Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę. Čia auga daugiausia mezotrofiniai (reikalaujantys vidutiniško maisto kiekio) augalai, pvz., beržai, kai kurios viksvų rūšys, yra ištisinis samanų (daugiausia kiminų) kilimas.
Pelkėje susikaupusios organinės liekanos dėl drėgmės pertekliaus ir deguonies stokos ne visai susiskaido, virsta durpėmis (durpynas). Sausuma pelkėja ir durpės susidaro labai lėtai.
Pasaulyje pelkės užima apie 3 % sausumos ploto. Daugiausia jų Šiaurės pusrutulyje, vidutinių platumų klimato juostoje.
1996 vykusiame Ramsaro nuolatinio komiteto susitikime (minint 25-ąsias Konvencijos dėl pelkių ir pelkių paukščių apsaugos pasirašymo metines; Ramsaro konvencija) vasario 2-oji buvo paskelbta Pasauline pelkių diena. Minint šią dieną siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į pelkių ir jų gyvūnijos apsaugą.
Lietuvoje
Lietuvoje pelkių plotas nėra tiksliai nustatytas (Lietuvos pelkės). Manoma, jos užima apie 3,6–4,0 % teritorijos (nesausintų pelkių – 54,7 tūkst. ha, apie 180 tūkst. ha plotų, kuriuose vyksta durpėdara). Didžiausios Lietuvos pelkės: Žuvinto pelkė, Čepkelių raistas, Didysis tyrulis, Kamanų, Baltosios Vokės pelkės. Yra durpynų. Yra 52 valstybiniai telmologiniai draustiniai (2019).
-pelkės; -02 02
Girutiškio aukštapelkė