pelkėtyra

pelktyra, paludològija, telmatològija, geografijos šaka, tirianti pelkes. Tyrimo kryptys: geobotaninė (tiriama pelkių floros ir pelkinių fitocenozių kitimo dėsniai, pelkių ekologinės sąlygos), geografinė (pelkių susidarymas, raida, durpių klodo sandara), hidrologinė (pelkių hidrologinis režimas, jo įtaka augalijos pasiskirstymui ir raidai), durpėtyrinė (tiriama durpių savybės, panaudojimas).

Istorija

Pelkėtyros, kaip savarankiško mokslo, atsiradimą ir raidą lėmė dirbamosios žemės stoka, būtinumas reguliuoti dirvose drėgmę ir kuro (durpių) paklausą. 19 amžiaus pabaigoje buvo tiriama pelkių susidarymas, pelkių augalija (D. Leskère’as, Prancūzija; G. Tanfiljevas, A. Fominas, Rusija). 1902 C. Weberis (Vokietija) išleido pirmąją pasaulyje pelkėtyros monografiją apie Aukštumalos pelkę (Šilutės rajonas). 1904 J. Fry ir C. Schroetteris (Šveicarija) pirmieji surajonavo pasaulio pelkes. 1903–06 V. Sukačiovas (Rusija) tyrė ežerų užaugimą ir pelkių susidarymą. 1926 L. Postas (Švedija) sudarė holoceno ežerinių pelkinių nuogulų augalijos stratigrafinę lentelę. 1929 K. Bülowas (Vokietija) surajonavo pelkes pagal klimato tipus. 20 amžiaus pabaigoje tirti pelkių tipai, jų geografinis pasiskirstymas, pelkių biogeocenologija. 21 amžiuje suintensyvėjo pelkių ekologinių funkcijų, durpių klodo indikatorinių savybių ir jų poveikio klimato kaitai tyrimai.

tyrimai pelkėje (1915, Minskas)

Lietuvoje

Lietuvos pelkes 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje tyrė J. Siemiradskis (Lenkija), C. Weberis, J. Dreyeris, H. Reimersas, H. Hückas (Vokietija), I. Danilovas (Rusija). 1931 P. Tomsonas (Estija) su K. Brundza jose rado alerodo geologinio laikotarpio durpių sluoksnių. Tirta pelkių augalija (A. Bagdonaitė, K. Brundza), durpių sandara (M. Grigelytė), pelkių rajonavimas, jų raida (E. Purvinas, A. Seibutis), reljefo įtaka pelkėdarai (J. Tamošaitis), pelkių melioracija (L. Zelionka). Nuo 21 amžiaus atliekama sausinimo įtaka pelkėjančių miškų augavietėms (J. Ruseckas), radioizotopinių tyrimų taikymas pelkių raidos ir vandens balanso tyrimuose (J. Mažeika), ekosisteminiai (P. Mierauskas, Arūnas Pranaitis, S. Sinkevičius) ir botaniniai pelkių tyrimai (I. Jukonienė, D. Matulevičiūtė, V. Rašomavičius, Z. Sinkevičienė), pelkių hidrologija (Julius Taminskas).

Autorių kolektyvas išleido monografiją Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė (2011).