peno teòrijos, ekonominės teorijos, aiškinančios pelno prigimtį ir jo atsiradimo įmonių veikloje priežastis. Pelno teorijos skirstomos į objektyviąsias ir subjektyviąsias.
Objektyviosios pelno teorijos teigia, kad verslininkai gauna pelną dėl objektyvių išorinių priežasčių, kurios yra susijusios ne su verslininko asmenybe, bet su rinkoje vykstančiais procesais. Pagal konjunktūrinę teoriją, verslininkų pelnas (ar nuostolis) susidaro dėl rinkos konjunktūros pokyčių. Esant stabiliai rinkos pusiausvyrai, visos įmonės gautos pajamos paskirstomos jos veikloje naudojamų gamybos veiksnių savininkams (taip pat ir pačiam verslininkui kaip palūkanos už investuotą kapitalą) atsižvelgiant į iš jų gautą naudą, dėl to verslininkas negauna pelno ir nepatiria nuostolių. Kai rinkos konjunktūra keičiasi dėl išorinių priežasčių (pavyzdžiui, prekės paklausa padidėja pasikeitus madai ar padidėjus vartotojų pajamoms), įmonės parduodamų prekių ir paslaugų kainos bei iš jų gaunamos pajamos pakinta, o išlaidos gamybos veiksniams lieka tos pačios. Jei rinkos konjunktūros svyravimai palankūs įmonei, susidaręs pajamų ir išlaidų skirtumas yra jos pelnas, jei nepalankūs – nuostolis. Monopolinė teorija sieja įmonės pelną su jos rinkos galia netobulosios konkurencijos sąlygomis. Įmonė, kuri gali daryti įtaką rinkos kainų lygiui, nustato tokias prekių ir paslaugų kainas, kurioms esant pajamos didesnės už išlaidas, dėl to gaunamas pelnas yra jos laimėjimas vartotojų sąskaita. Kapitalo teorija (svarbiausi atstovai J. S. Millis, N. W. Senioras, A. Smithas) teigia, kad pelnas yra atlygis verslininkui už kapitalą, investuotą į įmonę, ir jos valdymą. Pelną sudaro 3 svarbiausi elementai: palūkanos už nuosavo kapitalo panaudojimą, draudimo premija už prisiimamą verslo riziką ir darbo užmokestis už vadovavimą įmonei, jos darbo organizavimą ir kontrolę. K. Marxo ir jo sekėjų pridėtinės vertės teorijos požiūriu verslininkai gauna pelną dėl samdomųjų darbuotojų išnaudojimo. Įmonių darbuotojai savo darbu sukuria pridėtinę vertę (galutinio produkto vertės ir kapitalo sąnaudų jam sukurti skirtumą), bet verslininkai, turėdami ekonominę galią, nustato darbo užmokestį, kuris kompensuoja darbuotojams jų sukurtą pridėtinę vertę tik iš dalies, o kitą dalį pasilieka sau. Šis darbuotojų išnaudojimo rezultatas (atėmus palūkanas už pasiskolintą kapitalą, žemės rentą, valstybinius mokesčius) yra verslininkų pelnas.
Subjektyviosios pelno teorijos remiasi prielaida, kad verslumas (verslininko iniciatyva) yra toks pat gamybos veiksnys kaip ir žemė, darbas ar kapitalas, o pelnas yra atlygis už šį gamybos veiksnį. Rizikos teorija (svarbiausi atstovai R. Cantillonas, F. H. Knightas) teigia, kad verslininkai gauna pelną kaip kompensaciją už patiriamą riziką ir ateities neapibrėžtumą. Priimdamas valdymo sprendimus (ką gaminti ir parduoti, kokias kainas nustatyti, kokią konkurencinę strategiją pasirinkti ir kitus), verslininkas negali iš anksto numatyti visų ateities perspektyvų. Kai kurias verslo rizikas, pavyzdžiui, stichines nelaimes ar vagystes, galima įvertinti statistiškai ir nuo jų apsidrausti (draudimo išlaidos įtraukiamos į įmonės sąnaudas), bet kitos išlieka nenuspėjamos (pavyzdžiui, rinkos paklausos svyravimai). Dėl to realiai gaunamos įmonės pajamos skiriasi nuo planuotų, ir šis skirtumas tampa verslininko laimėjimu (pelnu) ar pralaimėjimu (nuostoliu). Kuo rizikingesnė ekonominė veikla, tuo didesnį pelną iš jos galima gauti sėkmės atveju. Priešingai, statiškoje ekonomikoje, kai visas ateities tendencijas galima numatyti iš anksto, įmonininkų pajamas sudaro tik palūkanos už investuotą kapitalą. Verslininko paslaugų apmokėjimo teorijoje (pradininkas J.‑B. Say) pelnas yra atlygis verslininkui už įmonės organizavimą, valdymą, racionalų visų gamybos veiksnių sutelkimą kuriant naujus produktus ir iš esmės nesiskiria nuo samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčio. Vis dėlto verslininkas gauna iš savo darbo gerokai didesnes pajamas nei samdomieji darbuotojai, nes verslui vadovauti reikia ypatingų asmens savybių: organizacinių sugebėjimų, mokėjimo valdyti žmones, drąsos rizikuoti, geros reputacijos, dažniausiai ir pradinio kapitalo – tokių žmonių yra nedaug, dėl to jie gerai vertinami. Inovacinė teorija, kurią sukūrė J. A. Schumpeteris, paaiškina pelną kaip atlygį verslininkui už jo kuriamas naujoves (inovacijas): naujų rūšių ar geresnės kokybės prekes ir paslaugas, įžengimą į naujas rinkas, kuriose yra didelė nepatenkinta prekių ir paslaugų paklausa, naujų technologijų ir gamybos būdų įdiegimą, naujų žaliavų ir medžiagų panaudojimą, organizacines ir valdymo naujoves įmonėje; taip pelno siekimas skatina verslininkų iniciatyvą, spartina visuomenės ekonominę ir techninę pažangą. Kai šias naujoves perima ir įgyvendina konkurentai, verslininko pelnas sumažėja ir jis yra priverstas ieškotis naujų inovacinių galimybių.