Pelòpas (Pelops), graikų mitų veikėjas. Dzeuso vaikaitis, Tantalo sūnus. Nužudęs Pelopą Tantalas pakvietė dievus į puotą ir pavaišino juos patiekalais iš Pelopo mėsos. Pasipiktinę dievai atsisakė vaišių ir liepė Hermiui grąžinti Pelopą į gyvenimą. Hermis įvykdė dievų valią: sumetė Pelopo kūno dalis į katilą su verdančiu vandeniu; iš katilo išlipo nepaprasto grožio jaunuolis. Vieną jo petį, kurį buvo suvalgiusi Demetra, susimąsčiusi apie dingusią dukterį Persefonę, teko padaryti iš dramblio kaulo; nuo tada Pelopo palikuoniai ant kairiojo peties turėjo baltą dėmę.
Iš tėvo Pelopas paveldėjo Sipilą, bet dėl Trakijos valdovo Ilo spaudimo turėjo pasitraukti į Graikiją. Pelopo globėjas Poseidonas padovanojo jam auksinį kovos vežimą, pakinkytą sparnuotais žirgais; virš jūros žirgai lėkė taip lengvai, kad vežimas nelietė bangų. Graikijoje Pelopas siekė Piso (Elidėje) valdovo Oinomajo dukters Hipodamėjos rankos; Oinomajui buvo išpranašauta, kad bus nužudytas žento, todėl jis versdavo besiperšančius jaunuolius lenktyniauti su juo kovos vežimais. Pasivijęs varžovą Oinomajas nudurdavo jį ietimi į nugarą. Iki Pelopui atvykstant į Pisą Oinomajas buvo nužudęs 12 ar 13 jaunikių. Pelopas papirko Oinomajo vadeliotoją Mirtilą, pažadėjęs atiduoti pusę karalystės. Mirtilas pakeitė Oinomajo vežimo metalinį kaištį vaškiniu; per varžybas kaištis ištirpo ir Oinomajas žuvo. Norėdamas atsikratyti negarbingos pergalės liudytojo ir netesėti pažado, Pelopas nustūmė Mirtilą į jūrą. Krisdamas Mirtilas prakeikė Pelopą ir jo giminę. Šis prakeiksmas ir Mirtilo tėvo Hermio pyktis lėmė Pelopidams – Atrėjui, Tiestui ir jų palikuoniams – begalę kančių.
Mitas atskleidžia senovės Graikijos ir Mažosios Azijos ryšius.