Peloponeso kraštovaizdis netoli Mistros
Peloponèsas (Peloponnisos, sen. gr. Peloponnēsos), pusiasalis Graikijos pietuose, tarp Jonijos jūros (vakaruose) ir Egėjo jūros (rytuose); Balkanų pusiasalio piečiausia dalis. Plotas apie 21 500 km2. Nuo žemyninės Balkanų pusiasalio dalies Peloponesą skiria įlankos (Patrų, Korinto įlanka, Sarono įlanka), su ja jungia siaura (mažiausias plotis apie 6 km) Korinto sąsmauka. Per ją iškastas Korinto kanalas.
Administraciniu atžvilgiu Peloponesas priklauso trims Graikijos administraciniams regionams. Didesnioji Peloponeso dalis (Argolidės, Arkadijos, Korintijos, Lakonijos, Mesenės nomai) sudaro Peloponeso administracinį regioną (jo plotas 15 490 km2; 650 300 gyventojų, 2005; administracinis centras – Tripolis). Peloponeso šiaurės vakarinė dalis (Achajos ir Elidės nomai) priklauso Vakarų Graikijos administraciniam regionui (kita pusė šio regiono yra Balkanų pusiasalio žemyninės dalies vakaruose); regiono administracinis centras – Patrai (Peloponeso pusiasalio šiaurės vakariniame krante; Peloponeso didžiausias miestas). Nedidelė Argolidės pusiasalio (Peloponeso rytuose) dalis priskiriama Atikos administracinio regiono Pirėjo nomui.
Peloponeso krantai vingiuoti. Yra didelių įlankų: Argolidės, Lakonijos, Mesenės, Kiparisijos. Pietuose ir pietryčiuose nuo Peloponeso atsišakoja mažesni Argolidės, Lakonijos (jo pietinė dalis – Malėjo kyšulys), Manio, Mesenės pusiasaliai.
Paviršius kalnuotas, susidaręs daugiausia iš karbonatinių uolienų. Didumą Peloponeso užima Arkadijos plokščiakalnis. Jame yra keletas kalnų masyvų ir kalnagūbrių: Taigeto (didžiausias aukštis 2407 m), Kilinės (2376 m), Parnono (1935 m) ir kiti. Pakrantėse ir upių slėniuose – aliuvinės žemumos. Gausu karstinių reljefo formų, karstinių urvų (žymiausias – Glifados urvas).
Klimatas mediteraninis. Aukščiausia temperatūra (apie 650 m aukštyje) sausį 9–15 °C, liepą–rugpjūtį 30–31 °C, žemiausia (atitinkamai) 5–6 °C ir 14–20 °C. Per metus kritulių iškrinta nuo 400–600 mm (Peloponeso rytuose) iki 800–1000 mm (vakaruose); kalnuose daugiau kaip 1000 mm kritulių per metus. Daugiausia lyja nuo spalio–lapkričio iki vasario.
Didžiausios upės – Alfijas, Evrotas.
Iš dirvožemių vyrauja seklūs, labai akmenuoti kalkžemiai; kalnų slėniuose ir žemumose – derlingi kalciažemiai.
Natūralūs Peloponeso augalijos tipai – makija, frigana. Peloponeso vakarinėje dalyje yra išlikusių ąžuolynų, kalnuose – spygliuočių miškų (2007 labai nukentėjo nuo gaisrų).
Peloponesas (Argolidės nomo centras Nafplijas)
Žemumos ir kalnų slėniai tankiai gyvenami. Žemdirbystė (daugiausia auginama vynmedžiai, alyvmedžiai, citrinmedžiai, vilnamedžiai, šilkmedžiai). Veisiama galvijai, avys. Gaminama vynas, alyvuogių aliejus. Pramonės įmonės daugiausia sutelktos Patrų, Kalamatos, Korinto, Tripolio, Pirgo, Spartos miestuose. Turizmas; lankomiausi Peloponeso objektai: Mikėnų, Olimpijos, Epidauro, Mistros, Tirinto (įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą) ir kitų senovės miestų griuvėsiai. Pajūrio kurortai. Patrų, Korinto jūrų uostai. Per Peloponesą eina Korinto–Patrų–Kiparisijos, Korinto–Tripolio–Kalamatos geležinkeliai, Korinto–Patrų, Korinto–Tripolio automobilių magistralės. Ties Patrais 2004 pastatytas Rijo–Antirijo tiltas, jungiantis Peloponesą su žemynine Balkanų pusiasalio dalimi.
Istorija
Manoma, dabartinėje Peloponeso teritorijoje jau prieš 400–300 tūkst. metų galėjo gyventi hominidai, prieš 100 tūkst. metų – neandertaliečiai. Neolito laikotarpiu (apie septintas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) Peloponese žmonės gyveno sėsliai, vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste ir amatais, garbino įvairias dievybes. Šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų vietos gyventojai pradėjo gaminti keraminius dirbinius. Peloponeso pakrantės srityse sparčiai plėtojosi jūreivystė. Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų vietos gyventojai pradėjo gaminti bronzinius dirbinius. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje iš šiaurės ir rytų į Peloponesą atsikėlė achajų gentys. Ateiviai pamažu sumišo su senaisiais vietos gyventojais. Apie 1600–1100 pr. Kr. Peloponese klestėjo Kretos-Mikėnų kultūra. Apie 1200–apie 900 pr. Kr. į Peloponesą įsiveržė ir jame apsigyveno dorėnų gentys. Užkariautojai nuniokojo ištisus Peloponeso rajonus. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Peloponese pradėjo klostytis keli saviti regionai: Achaja, Argolidė, Arkadija, Elidė, Lakonija ir Mesenija. Archajiniu laikotarpiu (apie 776–500 pr. Kr.) Peloponese, kaip ir visoje Graikijoje, susikūrė daug savarankiškų politinių vienetų polių (miestų‑valstybių). 6 a. antroje pusėje–4 a. pr. Kr. viduryje Peloponese buvo įsigalėjusi Spartos vadovaujama graikų polių sąjunga – Peloponeso sąjunga. Klasikiniu laikotarpiu (apie 500–323 pr. Kr.) Peloponesas, kaip ir visa Graikija, išgyveno ekonominio, kultūrinio ir politinio klestėjimo laikus. 500–449 pr. Kr. per graikų–persų karus Peloponeso poliai, ypač Sparta, aktyviai dalyvavo karuose su Persija. Po šių karų Peloponese įsivyravo Sparta, Egėjo jūros regione – Atėnai. Per Peloponeso karą (431–404 pr. Kr.) Spartos vadovaujama koalicija įsigalėjo ir visoje Graikijoje. 4 a. pr. Kr. viduryje į Peloponesą pradėjo veržtis Makedonija. 337 pr. Kr. Peloponeso poliai (išskyrus Spartą) pripažino Makedonijos valdžią. Vėliau Makedonijos valdžią buvo priversta pripažinti ir Sparta. 323 pr. Kr., mirus Aleksandrui Makedoniečiui ir iširus jo sukurtai imperijai, Peloponesas išliko pavaldus Makedonijai. Peloponeso poliai dažnai sukildavo prieš makedonus. Šiais sukilimais naudojosi Roma, siekianti įsigalėti Graikijoje (ir Peloponese). Iki 146 pr. Kr. Peloponesą galutinai užkariavo Roma ir 27 pr. Kr. prijungė prie Achajos provincijos (centras – Korintas).
395 po Kr. Romos imperiją padalijus į Rytų ir Vakarų Romos imperijas Peloponesas, kaip ir visa Graikija, liko jos rytinėje dalyje – Rytų Romos imperijoje (Bizantijoje). 7–8 a. į Peloponesą pradėjo skverbtis slavų ir avarų gentys. 1204, IV kryžiaus žygio dalyviams užėmus Bizantijos sostinę Konstantinopolį, Peloponesas atiteko jos valdų europinėje dalyje susikūrusiai Lotynų imperijai; Peloponese susidarė jai pavaldi Achajos kunigaikštystė. 14 a. viduryje dalyje Peloponeso teritorijos susikūrė Bizantijai pavaldi kunigaikštystė – Morėjos despotatas (centras – Mistra). 15 a. pirmoje pusėje į Peloponesą, kaip ir visą Graikiją, pradėjo veržtis Osmanų imperija. Iki 1461 ji užkariavo visą Peloponeso teritoriją; nuo 1470 Peloponesas priklausė Morėjos (Peloponeso) sandžakui (provincijai). 1684–1715 didelę dalį Peloponeso kontroliavo Venecija. Nuo 1715 vėl pavaldus Osmanų imperijai.
1821 Peloponese prasidėjo graikų sukilimas prieš turkų valdžią, kuris baigėsi nepriklausomos Graikijos valstybės sukūrimu (Graikų nepriklausomybės karas 1821–30). Nuo 1830 Peloponesas priklauso Graikijai. 1881–93 buvo iškastas Korinto kanalas, kuris atskyrė Peloponesą nuo kitos Graikijos dalies. Per II pasaulinį karą 1941–44 okupuotas Italijos kariuomenės. Per karą Peloponese labai sustiprėjo komunistinės jėgos; 1944–45 ir 1946–49 čia vyko karinių susirėmimų tarp komunistų ir Graikijos oficialios vyriausybės karinių pajėgų (Graikijos pilietinis karas).