Peloponeso sukilimas

Peloponèso sukilmas, Orlovo sukilimas, 1770 Rusijos karo laivyno vado A. Orlovo inspiruotas graikų sukilimas. Vyko per Rusijos–Turkijos karą (1768–74). Rusija, norėdama susilpninti Osmanų imperiją, 18 a. 7 dešimtmetyje sudarė sutartį su Peloponeso pietinės dalies Manio regiono lyderiais, kuriems pakluso stipriausios to laikotarpio karo pajėgos Graikijoje. Kilus karui su Osmanų imperija A. Orlovo vadovaujamas Rusijos karo laivynas (14 laivų) iš Baltijos jūros atplaukė į Viduržemio jūrą ir sustojo prie Manio krantų. Vietos gyventojai sukilo. Jų kova iš pradžių buvo sėkminga, bet didesnė Graikijos gyventojų dalis jos neparėmė (Rusijos laivynas sukilėliams pagelbėti paliko 50 kareivių ir išplaukė į Egėjo jūrą). Peloponeso sukilimui malšinti buvo atitraukta didelė Osmanų imperijos kariuomenės ir laivyno dalis, tai padėjo Rusijai laimėti Česmos mūšį (1770 06), pasiekti pergalę sausumos kare ir sudaryti sau palankią Küçük Kaynarcos taiką (1774 07). Graikų vertinimu Peloponeso sukilimas buvo didelė nesėkmė. Daug sukilėlių žuvo (ypač dėl turkų represijų po sukilimo), sudarant Küçük Kaynarcos taiką Graikijos interesai buvo užmiršti. Vėliau daugelis Graikijos patriotinio judėjimo lyderių Rusija nusivylė, kovoje dėl išsivadavimo iš Osmanų imperijos valdžios labiau tikėjosi Vakarų valstybių paramos.