Pelùžis (lot. ir vok. Peluse, lenk. Pelusa, Pelusza) ? ?, 13 a. lietuvių kunigaikštis. Įžeistas savo senjoro – neįvardyto kunigaikščio, kuris, pasak 14 a. pradžios kronikininko Petro Dusburgiečio, buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos karaliaus (po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio), 1286 pabėgo pas kryžiuočius. Iš Karaliaučiaus komtūro Alberto Meiseno gavo 23 patyrusių plėšikų būrį, vadovaujamą Martyno Golino, Konrado Velnio ir Stavimėlo. Su juo jis netikėtai užpuolė savo priešininko namus, kur į vestuvių puotą buvo susirinkę daugelis Lietuvos kilmingųjų, nužudė savo buvusį senjorą ir 70 kitų kunigaikščių. Jaunąjį ir jaunąją, kunigaikščių žmonas, šeimyną ir vaikus paėmė į nelaisvę.
17 a. istorikas A. Kojalavičius-Vijūkas šias žinias papildė istorijos šaltiniais nepatvirtintomis aplinkybėmis: Pelužis, anot jo, kilęs iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, esąs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Treniotos ar legendinio Daumanto sūnus. Pas kryžiuočius pabėgęs 1284 ir siekęs didžiojo kunigaikščio titulo. Dėl Pelužio intrigų neva pas kryžiuočius sukurtas paskvilis apie žemą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kilmę iš jo brolio arklininko Vytenio. Šiuos siužetus plėtojo 19 a. istorikai romantikai T. Narbutas, S. Daukantas ir kiti. Pagal T. Narbuto interpretaciją, kryžiuočiai nuolat rėmę Pelužį kaip pretendentą į Lietuvos sostą, kol šis nežuvęs Medininkų mūšyje (1320).
2556