pemfigoidas

pemfigòidas (pemphigoides < gr. pemphix, kilm. pemphigos – pūslė), lėtinė autoimuninė pūslinė odos liga. Organizme gaminasi autoantikūnų prieš tam tikrus baltymus, vykstant imuninėms reakcijoms po epiderminiu sluoksniu odoje kaupiasi eozinofilai, randama imunoglobulinų, komplemento depozitų pamatinės membranos vietoje. Skiriamas pūslinis ir randėjantis pemfigoidas. Pūsliniu pemfigoidu serga vienodai abiejų lyčių, dažniausia vyresni nei 60 metų asmenys. Liga prasideda niežėjimu, dilgėliniu bėrimu, kuris virsta pūslelėmis ir pūslėmis, bet pūslių gali atsirasti ir ant nepakitusios odos. Beria dažniausiai simetriškai galūnes, odos raukšles, retai – gleivines. Pūslės būna prisipildžiusios skaidraus skysčio, kartais su kraujo priemaiša, įtemptu paviršiumi. Jos nepratrūksta kelias dienas, pratrūkus atsiranda erozijų, kurios gydomos nepalieka randų, kartais lieka padidėjusi odos pigmentacija. Trunka mėnesius ar metus, gali kartotis. Randėjantis pemfigoidas dažniausia pažeidžia gleivines, linkęs recidyvuoti, susergama dažniausia 40–50 metų, moterys juo serga 2 kartus dažniau negu vyrai. Pūslių atsiranda akių arba burnos gleivinėje, kiek rečiau – nosies, gerklų, lytinių organų gleivinėje. Pūslėms plyšus susidaro skausmingų erozijų, kurios randėdamos sudaro sąaugas: suauga akies obuolys ir voko junginė, įvirsta vokas, surandėja ašarų kanalas. Stemplės randai sutrikdo rijimą, tarpvietės – šlapinimąsi ir lytinę funkciją, gerklų – sukelia stenozę. Gydoma gliukokortikoidais, citostatikais, diaminodifenilsulfonu, pažeistos vietos – antibiotikų, epitelizaciją skatinančių vaistų tepalais.