Penčo Slaveikov

Slaveikov Penčo (Penčas Slavekovas) 1866 04 27Triavna (prie Gabrovo) 1912 05 28Brunate (prie Como, Italija; 1921 perlaidotas Bulgarijoje), bulgarų poetas. P. Slaveikovo sūnus. Moderniosios bulgarų poezijos pradininkas. 1892–98 Leipcigo universitete studijavo filosofiją ir literatūrą. Bendradarbiavo žurnaluose Biblioteka na Sveti Kliment, Misăl. Dirbo mokytoju. 1908–09 Nacionalinio teatro, 1909–11 Nacionalinės bibliotekos direktorius. Pirmajame eilėraščių rinkinyje Pakalnutės (Momini sălzi 1888; 1889 pats sunaikino jo tiražą) vyrauja intymi lyrika, ryšku H. Heine’s įtaka. Išleido poezijos rinkinius Epinės dainos (Epičeski pesni 2 kn. 1896–98), Svajonės (Bljanove 1898), Laimės sapnas (Săn za štastie 1906), Palaimintųjų saloje (Na ostrova na blaženite 1910), Dainų knyga (Kniga na pesnite 1917). Sukūrė didaktinių filosofinių (Frinė, Iš širdies širdžiai / Sărce na sărcata, abi 1892, Mikelandželo 1898), folklorinių (Kalėdotojai / Koledari 1892, Ralica 1902) poemų, poemą apie nacionalinį išsivadavimą Kruvina daina (Kărvava pesen 1911–13). Poezijai būdinga patriotiniai, istoriniai, tautosakiniai, asmeniniai, filosofiniai motyvai; lyrinis herojus – žmogus kaip būties kūrėjas, galintis nulemti savo likimą. P. Slaveikovas praturtino ir patobulino bulgarų literatūros žanrų sistemą. Kūryboje žymu F. Nietzsche’s (eilėraščių rinkinys Tobulojo žmogaus šešėlis / Sjankata na svrăchcoveka 1898), A. Mickevičiaus įtaka. Išvertė rusų, vokiečių poezijos, parengė rinkinį Vokiečių poetai (Nemski poeti 1911). Daug P. Slaveikovo eilėraščių virto liaudies dainomis.

692