penicilnai, grupė sieros turinčių antibiotikų, kuriuos produkuoja pelėjūno (Penicillium), galvenio (Aspergillus) ir kitų aukšliagrybių genčių grybai. Sudaro penicilinai G, F, K, N, X, V, ampicilinas. Visi jie turi kondensuotą β-laktamo–tiazolidino žiedų sistemą.
Dažniausia naudojami, gerai toleruojami, plataus antimikrobinio veikimo spektro antibiotikai. Penicilinai neatsparūs rūgštims, veikiant fermentams penicilazėms lengvai hidrolizuojami iki neaktyvios penicilino rūgšties. Jų poveikis bakterijoms nėra gerai ištirtas. Manoma, penicilinai trikdo transpeptidazių veiklą, todėl sutrinka ląstelės sienelės sintezės paskutinė fazė. Medicinoje vartojami natrio, kalio, novakaino druskų pavidalo. Jais gydomos įvairios pūlinės ir infekcinės ligos. Ilgai vartojant penicilinais slopinamas normalios mikrofloros, pvz., žarnyno, dauginimasis, todėl pradeda daugintis kai kurie patogeniniai grybai. Kartais penicilinai sukelia pašalinių reiškinių – odos bėrimą, karščiavimą, dusulį ir anafilaksinį šoką.
penicilinas
Penicilinų baktericidinės savybės, stabdančios stafilokoko kultūros augimą, 1929 pastebėjo A. Flemingas. 1940 H. W. Florey ir E. B. Chainas peniciliną išgrynino ir ištyrė jo gydomąsias savybes. 1941 penicilinai pirmą kartą panaudoti bakterijų sukeltoms žmogaus infekcinėms ligoms gydyti. Visi trys penicilino sukūrėjai (A. Fleming’as, H. W. Florey ir E. B. Chain’as) už savo darbus 1945 buvo apdovanoti Nobelio fiziologijos ir medicinos premija.
Dorothy Hodgkin penicilino struktūros modelis (1945)
penicilinas masiškai gaminamas Antrojo pasaulinio karo metais
Antrojo pasaulinio karo plakatas, kuriame šlovinamas penicilino vartojimas
3060