Penkiãknygė, Senojo Testamento pirmos 5 knygos. Judaizme vadinamos Tora (Įstatymu), arba Moše Tora (Mozės Įstatymu); šis Penkiaknygės pavadinimas pabrėžia autorystę, bet nenurodo, kad Tora yra suskirstyta į 5 knygas; jos visos yra pavadintos pagal pirmąjį žodį (Berešit, Šemot, Vajikra, Bemidbar ir Dvarim). Septuagintoje knygos pavadintos ne pagal pirmąjį žodį, o pagal turinį: Genesis (Pradžios), Exodus (Išėjimo), Leviticus (Kunigų), Numeri (Skaičių) ir Deuteronomium (Pakartoto Įstatymo). Biblijos suskirstymo į 5 knygas laikotarpis nežinomas, vieni biblistai mano, kad iki Septuagintos laikotarpio (3–2 a. prieš Kristų), kiti jį priskiria graikiško Biblijos vertimo autoriams.
Toros ritinys (19 a., Žydų muziejus Berlyne)
Penkiaknygės turinys yra iš dalies istorinis, iš dalies – įstatyminio pobūdžio. Aprašomi įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki Mozės mirties. Pateikiami kasdienį ir religinį gyvenimą apibrėžiantys įstatymai. Pradžios knyga yra tarsi Penkiaknygės įžanga: nuo pasaulio sukūrimo iki izraelitų pasiruošimo palikti Egiptą. Pakartoto Įstatymo knygoje yra kartojami Mozės Įstatymai ir dar kartą pateikiama izraelitų istorija Mozės vadovavimo laikotarpiu. Išėjimo knygoje ir Kunigų knygoje aprašoma izraelitų klajonės po dykumą ir įstatymų gavimas prie Sinajaus kalno. Taip įtvirtinama istorinė, religinė ir moralinė izraelitų tautos tikrovė. Skaičių knygoje vėl aprašomas Įstatymų gavimas ir pabrėžiamas izraelitų nepaklusnumas Dievui, tuo paaiškinama, kodėl jiems nepavyksta pasiekti Pažadėtosios žemės. Penkiaknygė pabrėžia, kad istorija visiškai priklauso nuo religinių ir moralinių veiksnių. Penkiaknygės pasakojimai skiriasi nuo kaimyninių tautų mitologinių pasakojimų – Dievas čia veikia ir apsireiškia tam tikruose istoriniuose įvykiuose.
Ashburnhamo, arbaToursʼo Penkiaknygė (6 a. pabaigos–7 a. pradžios lotyniškas iliuminuotas rankraštis. Prancūzijos nacionalinė biblioteka, Paryžius)
Penkiaknygės literatūros žanrai įvairūs: juridinis, pasakojamasis, poezija, proza, drama ir istorija. Nevienodas ir Penkiaknygės turinys: gausu statistinių duomenų, genealogijos, teisės nuostatų, yra mitologinių, kosmologinių, istorinių pasakojimų, įterpinių ir kartojimų. Penkiaknygė, kitos ST knygos ir NT patvirtina Mozės autorystę. Tradicija Penkiaknygės autorystę priskiria Mozei (Iš 17, 14; 24, 4; Sk 33, 1–2; Sk 33, 3–49). Sąvoka Mozės Įstatymas, arba Dievo Įstatymas, negali nei įrodyti, nei paneigti, kad kalbama apie dalį ar visą Penkiaknygę, bet pasikartojantis posakis Dievas tarė Mozei iš dalies paneigia Mozės autorystę, ST kitos knygos ją įrodo: Ištikimai elgdamasis pagal visą Įstatymą, kurį mano tarnas Mozė tau davė (Joz 1, 7–8). Judaizmo tradicija Mozės autorystę paprastai pripažįsta. Filono Aleksandriečio teigimu, Penkiaknygės autorius yra Mozė, o apie savo mirtį parašė įkvėptas dieviškosios dvasios (knyga De Vita Mosis 1 amžius). Panašiai teigiama Babilonijos ir Jeruzalės Talmuduose. NT (Jn 1, 45; Mt 12, 5; Mk 12, 26) Penkiaknygės autorystė t. p. priskiriama Mozei. Bažnyčios Tėvai t. p. pripažino Penkiaknygės dievišką kilmę ir Mozės autorystę, bet keli jų rėmėsi legenda, kad Ezra stebuklingai parašęs Įstatymų knygą ir Biblijos kitas knygas (Ezros antra knyga 14, 19–48). Reformacijos laikotarpiu imta neigti Mozės autorystė, nes jis pats negalėjo aprašyti savo mirties. Švietimo laikotarpiu sustiprėjus Biblijos kritikai Mozės autoryste abejojo arba ją visai neigė B. Spinoza, T. Hobbesas, R. Descartes’as. 18 a. J. Astrue’as iškėlė vadinamąją dokumentų hipotezę ir teigė, kad Mozė rašydamas Penkiaknygę rėmėsi įvairiais šaltiniais. 19 a. biblistas J. Wellhausenas iškėlė hipotezę, kad Bibliją sudaro 4 šaltiniai – Jahvistinis, Elohistinis, Deuteronomistinis ir juos papildantis Kunigų. Nuostatai, kad Penkiaknygė neturi istorinio pagrindo ir Mozė nėra jos autorius, nepritarė konservatyviosios mokyklos atstovai. 20 a. pradžioje archeologinių kasinėjimų Artimuosiuose Rytuose radiniai, filologiniai, istoriniai ir kiti tyrinėjimai prieštaravo J. Wellhauseno hipotezei, nors ji ir 21 a. pradžioje nepaneigta. Anot šiuolaikinių konservatyviosios mokyklos biblistų, Mozė galėjo parašyti didžiąją Penkiaknygės dalį, bet jis rėmėsi senesne tradicija ar net liepė užrašyti ją kt. raštininkams. Bažnyčios biblinė tradicija teigia, kad Mozė yra parašęs Iš 17, 14; 20, 21–23; 24, 4–8; Sk 33, 1; Įst 1, 6–4, 40; 5, 26; kartais savo mokymą jis skleidė žodžiu (Įst 31, 9–11, 19, 30, 32).
NT dažniausiai remiamasi Penkiaknygėje aprašytais įvykiais: Pradžios knygoje aprašomas pasaulio kūrimas yra būtina prielaida naujajai Dievo kūrinijai Kristuje. Dievo Sandora ir žmonijos išgelbėjimas per Abraomą NT žadamas galutinai išpildyti. Kai kurios Penkiaknygės pranašystės vadinamos Evangelijų pirmtakėmis: Semo palaiminimas (Pr 9, 25–27), pažadai protėviams (Pr 12, 2; 13, 16; 15, 5), Balaamo pranašystė (Sk 24, 15) ir didžioji Mozės pranašystė (Įst 18, 15–19).
2182