penktóji kolonà, slapta žmonių, pvz., agentų grupė, siekianti griauti valstybės, tautos ar kitokios žmonių bendruomenės solidarumą.
Termino kilmė
Termino autorius – Ispanijos pilietinio karo (1936–39) sukilėlių vadas E. Mola Vidalis. Jo kariuomenės keturioms kolonoms žygiuojant į Madridą E. Mola Vidalis per radiją pareiškė, kad Madride jį parems ten esanti penktoji kolona (jo šalininkai). Šios kolonos veikla iš tikrųjų nebuvo efektyvi (nors ir smarkiai puolamas Madridas dar ilgai laikėsi), bet terminas paplito. Per II pasaulinį karą jį ypač dažnai vartojo antifašistai.
Penktoji kolona Lietuvoje
Lietuvoje prieš valstybę (1918–40) veikė priešiškos gretimų valstybių organizacijos. Neįgyvendinto tikslo okupuoti Lietuvą neatsisakė Lenkija, Sovietų Rusija (nuo 1922 SSRS) ir Vokietija; jos stengėsi Lietuvoje kurti savo penktąsias kolonas, kurios susiklosčius palankioms aplinkybėms padėtų prijungti Lietuvą.
1919 08 pabaigoje–09 pradžioje Lenkų karinė organizacija (POW) Kaune rengė valstybės perversmą. Jo organizatorius Lietuvos valdžia atskleidė ir nuteisė. 1927 socialdemokratų veikėją J. Plečkaitį ir jo šalininkus, vadinamuosius plečkaitininkus, po nepavykusio bandymo nuversti tautininkų valdžią pasitraukusius į Lenkiją, šios šalies valdžia naudojo veiklai prieš Lietuvą.
Sovietų penktoji kolona
20 a. 3–4 dešimtmetyje Lietuvoje aktyviausiai veikė sovietų penktoji kolona. SSRS valdžios nurodymus besąlygiškai vykdė Lietuvos komunistų partija, bet jos veiklą Lietuvos saugumo institucijos sekė ir sugebėjo kontroliuoti. Aktyvesni partijos nariai buvo dažnai kalinami arba jiems leista išvykti į SSRS. Dėl to SSRS okupacijos išvakarėse daugiau kaip 1000 narių turėjusiai Lietuvos komunistų partijai nepavyko parengti Lietuvos sovietizacijos. SSRS (pirmiausia per Kaune akredituotus sovietų diplomatus) į savo penktąją koloną telkė Lietuvoje gerai žinomus kultūrininkus, inteligentus ir kairiųjų pažiūrų asmenis. 1929 Kaune įsteigta Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti nuo 4 dešimtmečio tapo (jos nariai greičiausiai to nesuvokė) sovietų penktąja kolona. Draugiją globojo Lietuvos ir SSRS užsienio reikalų ministerijos. Draugijos penktosios kolonos branduolį sudarė tautininkų valdžią kritikuojantys ir SSRS, jos kultūros laimėjimus liaupsinantys, idealizuojantys gerai žinomi lietuvių inteligentai – J. Paleckis, V. Krėvė, L. Gira, P. Cvirka ir kiti. 1939 prasidėjus II pasauliniam karui ir SSRS užpuolus Lenkiją V. Krėvė ir J. Paleckis nuvykę į SSRS ambasadą išreiškė savo lojalumą ambasadoriui N. Pozdniakovui. Šis savo dienoraštyje V. Krėvę ir J. Paleckį apibūdino kaip vertingus talkininkus ir informacijos šaltinius. Sovietų penktajai kolonai priskiriamas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos jaunųjų narių branduolys ir Lietuvos socialdemokratų partijos jaunoji karta – jie turėjo ir politinių pretenzijų. SSRS okupacijos išvakarėse jaunieji valstiečiai liaudininkai turėjo savo politinę programą ir siekė Lietuvoje pašalinti autoritarinę valdžią. Nuo 20 a. 4 dešimtmečio pirmos pusės LSDP jaunoji karta pradėjo veikti išvien su komunistais; aktyvūs komunistuojantys valstiečių liaudininkų ir LSDP nariai nuo 1936 pradžios ėmė veikti Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijoje, okupacijos išvakarėse – jai vadovauti. 1940 SSRS okupavus Lietuvą SSRS ambasados darbuotojams, SSRS kariuomenei ir penktajai kolonai buvo pavesta per 1,5 mėn. sudaryti Lietuvos prijungimo prie SSRS teisėtumo regimybę.
Per SSRS okupaciją sovietų penktąją koloną sudarė valdžios monopolį turinčios SSKP Lietuvos padalinio vadovybė, aktyviausi nariai. 20 a. 9 dešimtmetyje, prasidėjus M. Gorbačiovo reformoms, daug Lietuvos padalinio narių perėjo į Sąjūdį arba jį rėmė. 1989 12 atsiskyrę nuo SSKP jie persitvarkė į savarankišką Lietuvos komunistų partiją, kuri vėliau pavadinta Lietuvos demokratine darbo partija. Dalis partijos (M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis ir kiti), neatsiskyrusių nuo SSKP, Lietuvoje toliau veikė kaip penktoji kolona, vykdė Maskvos nurodymus, 1991 01 šalyje mėgino imituoti valstybės perversmą, po kurio Lietuva vėl turėjo būti prijungta prie SSRS. Nepavykus Rugpjūčio pučui Maskvoje dalį sąmokslininkų Lietuvos teisėsauga nubaudė, kiti pasislėpė užsienyje.
Vokietijos penktoji kolona
20 a. pirmoje pusėje Lietuvoje aktyviai veikė Vokietijos penktoji kolona. Pralaimėjusi I pasaulinį karą Vokietija puoselėjo viltį susigrąžinti pagal Versalio taikos sutartį prarastas žemes, t. p. ir Klaipėdos kraštą; 1933 atėjus į valdžią A. Hitleriui jų imta atvirai reikalauti. Dėl ekspansinės Vokietijos užsienio politikos ir Klaipėdos krašte aktyvėjančių nacionalsocialistų veiksmų labai pablogėjo Lietuvos ir Vokietijos santykiai, faktiškai nutrūko ekonominis bendradarbiavimas. Klaipėdos krašte pradėjo veikti vietos nacių lyderių E. Neumanno ir T. Sasso vadovaujama Vokietijos penktoji kolona. 1934 pavasarį nacių aktyvistai čia mėgino surengti sukilimą siekdami kraštą prijungti prie Vokietijos. Lietuvos valdžia nacių atžvilgiu vykdė griežtą politiką: 1934–35 Kaune vykęs teismas (Neumanno-Sasso byla) dalį nacių nuteisė (4 iš jų mirties bausme, bet nuosprendis neįvykdytas; prezidentas A. Smetona nuteistuosius 1937–38 amnestavo). Vokietijai užimant arba okupuojant Europoje naujas teritorijas, 1936–39 Klaipėdos krašte penktoji kolona toliau aktyviai veikė. 1938 viduryje–1939 pradžioje E. Neumanno vadovaujami naciai krašte telkė vokišką visuomenę, skleidė nacionalsocialistinę ideologiją. 1939 03 23 jie aktyviai dalyvavo Vokietijai užgrobiant Klaipėdos kraštą. 1924–40 kaip Vokietijos penktoji kolona Lietuvoje Kaune veikė Kultūrferbandas (Lietuvos vokiečių kultūros draugija). Nuo 1931 draugijoje buvo skleidžiamos nacionalsocialistinės idėjos, kurios sustiprėjo 1933 A. Hitleriui Vokietijoje atėjus į valdžią. Nuo 1933 Kultūrferbando vadovybė ėmė aktyviau bendradarbiauti su Kaune akredituotais Vokietijos diplomatais. Ambasada Kultūrferbandą rėmė finansiškai, šis labiau rūpinosi ne vokiečių bendruomenės reikalais, bet pirmiausia dirbo Vokietijos interesams. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą dauguma vietos vokiečių, tarp jų ir žymūs nacionalistai, repatrijavo į Vokietiją.
884