penològija (lot. poena – bausmė + gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), kriminologijos specializuota disciplina, tirianti bausmes. Nagrinėja bausmių istoriją, skyrimą ir vykdymą įvairiose visuomenėse, jų veiksmingumą, viešąją nuomonę apie skiriamas bausmes, poveikį nusikalstamumui, elgesį su kaliniais, jų reabilitavimą, teises, lygtinį nuteisimą, kalėjimų sistemą, recidyvizmą, nusikaltimų prevenciją ir kita. Penologija susijusi su baudžiamosios teisės teorija.
Senovėje bausmės buvo grindžiamos baime, kuri turėjo sustabdyti potencialius nusikaltėlius, ir keršto principu akis už akį, dantis – už dantį (pavyzdžiui, Babilone – Hamurapio įstatymas, senovės Graikijoje – Drakonto įstatymai, Renesanso laikų Didžiojoje Britanijoje – vadinamasis Kruvinasis kodeksas). Šie principai išliko ir 21 amžiuje kai kurių musulmoniškų šalių šariato tradicijoje. Penologijos pradžia laikomas italų teisininko ir filosofo C. Beccarijos veikalas Apie nusikaltimus ir bausmes (Dei delitti e delle pene 1764, lietuvių kalba 1935 21992). Jame C. Beccaria pasmerkė kankinimus, kaip kaltės prisipažinimo priemones, ir mirties bausmę, reikalavo panaikinti baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų savivalę, siūlė įgyvendinti principą nulla poena sine lege (nėra bausmės be įstatymo), diferencijuoti bausmes pagal nusikaltimo sunkumą, iškėlė vieną svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios teisės principų – bausmės neišvengiamumą. Šie principai taikomi moderniose visuomenėse. Daugelyje Vakarų visuomenių nuo 20 amžiaus vidurio taikomas ir Jungtinių Amerikos Valstijų protestantų kunigo M. L. Kingo 1958 išsakytas principas: neapykanta gimdo neapykantą, smurtas – smurtą. Pagal C. Beccarijos ir M. L. Kingo principus penologai kuria kalinių profesinio ir psichologinio švietimo, integracijos į visuomenę, bendravimo, lygtinio nuteisimo ir kitas programas. Daugelyje Vakarų civilizacijos šalių bausmes (baudas, nuostolių atlyginimą, privalomuosius darbus ar mokymus, sulaikymą) gali skirti tik teismai, fizinės bausmės netaikomos.