peñsija (lot. pensio – išmoka, mokestis), ilgalaikė periodinė išmoka, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka mokama gyventojams, kurie dėl senatvės, netekto darbingumo (negalios) ar netekę maitintojo praranda darbo pajamas, gauna jų per mažai ar iš viso negauna. Pensija turi garantuoti jos gavėjams (pensininkams) pragyventi būtinas pajamas apsaugant juos nuo skurdo ir pagal galimybes kompensuoti kuo didesnę dalį jų ankstesnių pajamų. Pensija dažniausiai mokama kas mėnesį ir iki gyvos galvos, jos dydis gali būti indeksuojamas atsižvelgiant į kainų indeksus, šalies vidutinio darbo užmokesčio ir kitus rodiklius.
Pensijų rūšys
Pagal finansavimo šaltinį pensijos gali būti viešosios, darbdavio ir privačios, pagal įmokų į pensijų sistemą ir būsimųjų pensinių išmokų santykį – apibrėžtų išmokų (nustatytų iš anksto) ir apibrėžtų įmokų (būsimųjų išmokų dydis priklauso ne tik nuo sumokėtų įmokų vertės, bet ir nuo jų investavimo rezultatų – taip dažniausiai veikia privatūs pensijų fondai).
Pagal tai, kaip įgyjama teisė gauti viešojo sektoriaus pensijas, galima skirti socialinio draudimo ir socialinės paramos pensijas. Socialinio draudimo pensijos mokamos tik tiems asmenims, kurie įstatymo nustatytą laikotarpį mokėjo pensijų socialinio draudimo įmokas ir atitinka kitus reikalavimus (sulaukė pensinio amžiaus, pripažinti visiškai ar iš dalies netekusiais darbingumo ir kita). Teisė gauti socialinės paramos pensiją taip pat siejama su pensinio amžiaus, neįgalumo ir kitomis sąlygomis, bet turėti nustatytą įmokų mokėjimo stažą dažniausiai nereikalaujama. Socialinės paramos pensijos gali būti skiriamos universaliu pagrindu (visiems tam tikros remtinos socialinės kategorijos asmenims) arba pajamų ir turto įvertinimo pagrindu (tik tiems, kurių pajamos ir turtas yra mažesni už įstatymų nustatytus normatyvus). Socialinio draudimo pensijų dydis dažniausiai priklauso nuo sumokėtų įmokų dydžio ir draudimo stažo, socialinės paramos pensijos dažniausiai yra vienodo dydžio visiems tam tikros kategorijos gavėjams. Viešųjų pensijų sistema dažniausiai veikia einamojo finansavimo būdu: pensijos mokamos iš einamųjų mokesčių mokėtojų įmokų, tai yra dirbančiųjų lėšų.
Darbdavio pensijos (jos labiau paplitusios senosiose Europos Sąjungos šalyse, Lietuvoje kol kas neprigijo) mokamos iš įmonės, įstaigos ar organizacijos lėšų atitinkamą laiką joje išdirbusiems ir išėjusiems į pensiją darbuotojams. Darbdaviai nėra įpareigoti įstatymu mokėti šias pensijas, bet išsivysčiusiose Vakarų šalyse dažnai prisiima tokį įsipareigojimą pagal kolektyvines sutartis su profesinėmis sąjungomis ar savo iniciatyva, kad pritrauktų į savo organizacijas kvalifikuotus darbuotojus.
Privačių pensijų sistema dažniausiai veikia kaupiamuoju būdu – jų gavėjai savanoriškai kaupia lėšas ateičiai savo asmeninėje sąskaitoje pasirinktame pensijų fonde (pensijų kaupimas).
Istorija
Pensijų ištakų būta jau senovės Babilonijoje, išmokos karo veteranams minimos Hamurapio įstatyme. Valstybinės išmokos buvusiems kariams, kurie sulaukė senyvo amžiaus ar tapo neįgaliais, paplito ir senovės Romoje. 19–20 a. pensijų sistemos paplito visame pasaulyje, apimdamos vis platesnius gyventojų sluoksnius, iš pradžių tik valstybės tarnautojus, vėliau – didžiąją dalį ar visus dirbančiuosius, apdraustus privalomuoju pensijų socialiniu draudimu. 20 a. antroje pusėje–21 a. einamojo finansavimo pensijų sistemos patiria vis didesnių finansinių sunkumų dėl visuomenės senėjimo proceso (vienam pensijų gavėjui tenka vis mažiau dirbančiųjų, mokančių įmokas, iš kurių jos finansuojamos), dėl to daugelyje valstybių vykdomos pensijų reformos (ilginamas senatvės pensijos amžius, keičiama finansavimo tvarka ir kita).
Pensijos Lietuvoje
Lietuvoje 1918–1940 visuotinės pensijų sistemos nebuvo, jas gavo tik Nepriklausomybės kovų dalyviai, karininkai, valstybės tarnautojai ir pasižymėję visuomenės veikėjai. 1936 taip pat įvestos invalidumo ir maitintojo netekimo pensijos darbininkams, nukentėjusiems nuo nelaimingų atsitikimų darbe.
SSRS okupacijos metais pensijų sistema aprėpė daugiau gyventojų, nuo 20 a. 7 dešimtmečio – visus dirbančiuosius. Pensijos buvo mokamos iš valstybės biudžeto ir kolūkių lėšų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1994 pradėta pensijų reforma. Pensijų sistemos pagrindu tapo socialinio draudimo pensijos, mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (Sodra) lėšų. Įgyvendinant kitą pensijų reformos etapą 2004 pradėjo veikti privatūs pensijų fondai: antrosios pakopos, į kuriuos apdraustieji asmenys, pasirinkę dalyvauti pensijų kaupime, perkelia dalį savo mokamų privalomojo pensijų socialinio draudimo įmokų, ir trečiosios pakopos, kuriuose papildomai kaupiamos laisvos jų dalyvių lėšos. Valstybinės pensijos, papildomai skiriamos tam tikroms socialinėms (tremtiniams, politiniams kaliniams, laisvės kovų dalyviams, Lietuvos valstybei nusipelniusiems asmenims ir kitiems) bei profesinėms (kariams, pareigūnams, teisėjams, menininkams, mokslininkams) grupėms, ir šalpos pensijos mokamos iš valstybės biudžeto.
Pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymą (1994, įsigaliojo 1995, nauja redakcija 2018) socialinio draudimo senatvės pensijos skiriamos asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus (šis amžius iki 2012 sudarė 62 metus 6 mėnesius vyrams ir 60 metų moterims, nuo 2012 kasmet laipsniškai didinamas, kad nuo 2026 ir vyrams, ir moterims sudarytų 65 metus), turintiems ne mažesnį kaip 15 metų pensijų socialinio draudimo stažą. Išankstinę senatvės pensiją turi teisę gauti asmenys, kuriems iki pensinio amžiaus liko ne daugiau kaip 5 metai, kai jie turi ne mažesnį kaip 35 metų pensijų socialinio draudimo stažą ir negauna kitų rūšių pensijų. Netekto darbingumo (iki 2005 – invalidumo) pensijos skiriamos asmenims, netekusiems 45 % ar daugiau darbingumo, o reikalaujamas draudimo stažas priklauso nuo gavėjo amžiaus. Senatvės ir netekto darbingumo pensijas sudaro bendroji dalis (jos dydis priklauso nuo socialinio draudimo stažo trukmės ir Vyriausybės nustatomos bazinės pensijos, kuri nuo 2018 lygi 152,92 euro) ir individualioji dalis (jos dydis priklauso nuo mokėtų socialinio draudimo įmokų dydžio, jų mokėjimo trukmės ir šalies vidutinio darbo užmokesčio). Apdraustajam asmeniui mirus ir jo šeimai netekus maitintojo, mirusiojo vaikams mokama socialinio draudimo našlaičių pensija, sutuoktiniui – našlių pensija. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlių ir našlaičių, valstybinės pensijos mokamos visiems turintiems teisę jas gauti asmenims neatsižvelgiant į tai, ar jie gauna kitų rūšių pensijas. Šalpos pensijos taip pat mokamos senatvės, negalios ar maitintojo netekimo atvejais, jei asmuo neturi teisės gauti didesnę socialinio draudimo pensiją (pavyzdžiui, nepakanka darbo stažo). Šios pensijos skiriamos universaliu principu – neatsižvelgiant į gavėjo turtą ar pajamas, jų dydį lemia tai, kokiai socialinei grupei (sulaukęs senatvės asmuo, neįgalus vaikas ir kita) gavėjas priklauso.
2017 pabaigoje Lietuvoje buvo 591 532 socialinio draudimo senatvės, 6 776 išankstinės senatvės, 199 100 netekto darbingumo ir invalidumo, 251 268 maitintojo netekimo (našlių ir našlaičių) pensijų gavėjai. Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija sudarė 287,04 euro, netekto darbingumo – 198,18 euro, našlių – 22,30 euro, našlaičių – 109,52 euro. Išlaidos socialinio draudimo pensijoms 2017 sudarė 2,8 mlrd. eurų, arba 6,8 % BVP.
Lietuvos socialinės apsaugos sistema
696
pensininkai; senatvės pensija; našlių ir našlaičių pensija; maitintojo netekimo pensija; invalidumo pensija; netekto darbingumo pensija; valstybinė pensija; šalpos pensija