peonãžas (isp. peón < lot. pes, kilm. pedis – pėda), dvarininko ar įmonininko teisė naudotis jam įsiskolinusio asmens darbu. Valstietis, samdinys ar padienininkas tampa peonu, kai dvarininkui ar įmonininkui įsiskolina tiek, kad šie už skolas gali neribotą laiką naudotis jo darbu. Atsirado 16 a. antroje pusėje Ispanijos kolonijose Amerikoje. Buvo paplitęs 17–18 amžiuje. Pakitęs peonažas išliko iki 20 a. pradžios.
-peonas