pèras (angl. peer, pranc. pair < lot. par − lygus), Anglijos (vėliau Didžiosios Britanijos) ir Prancūzijos diduomenės titulas. Titulo naudojimas abiejose šalyse turėjo panašumų, pvz., jį skyrė tik monarchas, bet kartu ir labai skyrėsi.
Prancūzijoje titulo vartojimo sistema, manoma, atsirado 12 amžiuje valdant karaliui Liudvikui VII. Čia titulą gaudavo tik nustatytų feodų savininkai (iš pradžių – Normandijos, Burgundijos ir Akvitanijos kunigaikščiai bei Šampanės grafai) ir Reimso arkivyskupas bei Beauvais, Châlons’o, Langres’o ir Noyono vyskupai. Vėliau titulo savininkų daugėjo, nuo 1569 jis teiktas tik kunigaikščiams (1789 buvo 43 pasauliečiai ir 13 dvasininkų perai). Perų valdos priklausė atskiro teismo jurisdikcijai, jie turėjo išskirtinių privilegijų, pvz., galėjo kalbėti Paryžiaus parlamente, turėjo formalų aukštą statusą karaliaus dvare. Prancūzijoje kilus revoliucijai 1789 titulas (kaip ir kiti titulai) panaikintas. Titulus atkūrė imperatorius Napoleonas I (1808) ir 1815 į valdžią sugrįžę Burbonai, bet naujoji sistema buvo kitokia. Visi perai galėjo karaliui leidus posėdžiauti aukštesniuosiuose parlamento rūmuose (Perų rūmuose). Galutinai pero institutas Prancūzijoje panaikintas per 1848 revoliuciją.
Anglijoje (vėliau Didžiojoje Britanijoje) perais vadinama visa tituluota diduomenė (baronai, grafai, markizai ir kiti). Čia titulus pradėjo dalyti Vilhelmas I Užkariautojas, Stiuartai juos pardavinėjo. Svarbiausia pero privilegija buvo teisė posėdžiauti Lordų Rūmuose (čia posėdžiaujantys dvasininkai nelaikomi perais). Škotijos perų skaičius buvo nustatytas 1707 unijos su Anglija, Airijos perų skaičius – 1801 unijos aktais. Anglijos perų skaičius ir toliau kito, ypač jų padaugėjo 19 a., kai titulus nusipirkdavo praturtėję bankininkai, pramonininkai, mokslininkai. Po 1999 reformos perų skaičius sumažintas.