daugiaaukščio karkasinio pastato perdangos
tilto perdangų schemos: a – daugiaatramės nekarpytos sijinės, b – rėminės sijinės, c – kabamosios kabelinės; 1 – paklotas, 2 – daugiaatramė nekarpyta sija, 3 – atrama, 4 – dviatramė sija, 5 – rėmas, 6 – pilonas, 7 – kabelis, 8 – standumo sija
pérdanga, horizontali sudėtinė laikančioji ir atitvarinė konstrukcija, iš viršaus dengianti kokią nors erdvę. Nuo apkrovų perdangoje atsiranda daugiausia lenkimo įtempiai (yra vyraujantys). Pastato perdangos dalo pastatą į aukštus ir skiria juos vieną nuo kito. Laiko savosios masės, pertvarų, įrenginių, baldų, žmonių apkrovas ir perduoda jas vertikaliosioms laikančiosioms konstrukcijoms (sienoms, kolonoms, pamatams), didina pastato standumą ir stabilumą, be to, izoliuoja garsą ir šilumą. Pagal padėtį pastate skiriama rūsio perdanga (virš rūsio), tarpaukštinė perdanga (tarp gretimų aukštų); viršutinio (paskutinio) aukšto perdanga vadinama pastogės perdanga, kai pastatas su pastoge, arba denginiu, kai pastatas be pastogės. perdangą sudaro laikantieji elementai, grindys (denginio perdanga – stogo dangos konstrukcija), kartais ir kabamosios lubos.
Laikantieji elementai būna plokštieji (sijos, santvaros, plokštės) arba erdviniai (skliautas, kevalas arba kitokio kreivinio paviršiaus konstrukcija). Dažniausia plokščioji perdanga būna sijinė: sijos arba santvaros, ant kurių padėtos plokštės, remiasi į kolonas arba sienas. Besijų perdangų plokštės remiasi tiesiogiai į kolonas arba jų kapitelius. Perdangos laikantieji elementai dažniausiai būna gelžbetoniai – surenkamieji, monolitiniai arba surenkamieji monolitiniai, rečiau mišrūs – metalinės sijos arba santvaros ir gelžbetoninės plokštės (kai apkrovos labai didelės). Mažaaukščiams pastatams daromos perdangos su mediniais laikančiaisiais elementais (medinės sijos ir lentų paklotas). Iki gelžbetonio paplitimo (19 a. pabaiga) naudotos mūrinės skliautinės perdangos arba plokščiosios sijinės perdangos su mediniais laikančiaisiais elementais.
Tilto perdanga dengia erdvę tarp tilto atramų ir joms perduoda visas tilto apkrovas. Sudaryta iš laikančiųjų konstrukcijų ir pakloto su važiuojamąja dalimi ir šalitilčiais. perdangą laikančiosios konstrukcijos (sijos, santvaros, arkos, rėmai, kabamoji konstrukcija) lemia ir tilto pavadinimą – sijinis, arkinis, rėminis, kabamasis tiltas. Būna tiltų ir su mišriomis perdangomis, pvz., rėminis sijinis, arkinis sijinis. Dažniausiai naudojamos (dėl paprastos konstrukcijos) sijos arba sijinės santvaros. Jos būna dviatramės ir daugiaatramės, nekarpytos, karpytos, lankstinės. Skerspjūvio forma labai įvairi – plokštinė, dėžinė, briaunota. Į atramas remiasi laisvai per atraminius guolius. Nuo apkrovų tilto atramose atsiranda tik vertikaliosios atraminės reakcijos. Rėminė perdanga su atramomis sujungta standžiai.
dviatramė santvarinė metalinė tilto perdanga
Pakruojo dvaro tilto per Kruoją arkinė akmenų (dolomito) mūro perdanga (1821, restauruota 2001)
Ši perdanga ekonomiškesnė ir racionalesnė negu sijinė, bet tilto atramų konstrukcija sudėtingesnė, nes jose veikia didesni įtempiai negu sijinės perdangos atramose. Arkinė perdanga būna su paklotu viršuje, viduryje arba apačioje. Naudojamos belankstės, dvilankstės ir trilankstės arkos. Belankstė arka (dažniausiai naudojama) su atramomis jungiama standžiai, kitos – per lankstus. Arkinės perdangos atramose atsiranda ne tik vertikalios, bet ir horizontalios atraminės reakcijos (skėtimo jėgos), kurias perima atramos arba arkos specialus elementas – styga. Arkinės perdangos labai ekonomiškos, bet jų atramos sudėtingos ir brangios. Kabamojo tilto perdangos – išilginę standumo siją su paklotu – laiko per aukštas atramas (pilonus) nutiestas ir specialiose atramose įtvirtintas (inkaruotas) plieninis lynas arba grandinė (kabamosios konstrukcijos).
Tiltų perdangos dažniausiai daromos iš paprastojo ir įtemptojo, monolitinio ir surenkamojo gelžbetonio, metalinių konstrukcijų, rečiau (mažo tarpatramio, t. p. seniausių tiltų perdangos) – iš medienos, akmenų mūro (arkinės, skliautinės).