perjimas, paukščių tupėjimas ant kiaušinių ir jų šildymas, kad išsiristų jaunikliai. Perėjimo metu kiaušinyje vystosi gemalas. Peri visų rūšių naminiai paukščiai, išskyrus putpeles. Įvairių paukščių rūšių perėjimo instinktas nevienodas. Gerai peri mėsinės vištos ir kalakutės, blogai – dėsliosios vištos. Perėjimui parinktas paukštis tupdomas į lizdą; tinka aptemdyta vėdinama patalpa, kurioje temperatūra 10–12 °C. Perintiems paukščiams būtina ramybė. Perėjimo metu perekšlė lesinama grūdais, žole, šakniavaisiais, gyvūninės kilmės lesalais, jai beriama kriauklelių ir kreidos, duodama švaraus vandens. Netoli lizdo pastatoma dėžė su smėliu ar pelenais, kurioje višta ar kalakutė maudosi, perinčioms žąsims ir antims leidžiama pasimaudyti vandenyje. Vištos ir kalakutės peri ne tik savo, bet ir kitų paukščių rūšių kiaušinius. Po perekšlėmis kiaušinių dedama tiek, kad jos gerai aptūptų: po višta dedama 15–17 vištų, 9–11 kalakučių ar ančių, 5–7 žąsų kiaušiniai; po kalakute – 19–23 vištų, 17–19 ančių ar 11–15 žąsų kiaušinių; po antimis dedama 13–17 ančių kiaušinių, po žąsimi – 11–15 žąsų kiaušinių. Vištos peri 20–21 d., antys – 26–28 d., kalakutės – 27–28 d., žąsys – 29–30 dienų.
2538