perifèrinė nevų sistemà, nervų sistemos dalis, jungianti centrinę nervų sistemą (galvos ir nugaros smegenis) su organais ir audiniais. Sudaro nervai, nerviniai rezginiai ir mazgai. Periferinė nervų sistema skirstoma į 2 dalis – somatinę ir vegetacinę (autonominę) nervų sistemas. Somatinė nervų sistema perduoda į centrinę nervų sistemą jutiminę informaciją iš išorinio pasaulio (pvz., lietimą, skonį) ir reguliuoja valingus raumenų judesius. Ją sudaro 12 porų galvos nervų ir 31 pora nugarinių nervų šaknelių, formuojančių periferinius nervus ir nervinius rezginius. Somatinės nervų sistemos veiklą žmogus gali sąmoningai reguliuoti. Vegetacinę (autonominę) periferinę nervų sistemą sudaro simpatinė nervų sistema ir parasimpatinė nervų sistema. Vegetacinė nervų sistema reguliuoja liaukų, vidaus organų, širdies, kraujagyslių veiklą, veikia nepriklausomai nuo valios. Dažniausia periferinės nervų sistemos liga – neuritas.
Filogenetiškai visos nervų sistemos raida prasidėjo nuo periferinės nervų sistemos – po visą kūną išsidėsčiusių jutiminių ir judėjimo ląstelių, tarp kurių pradėjo įsiterpti tarpinės specifinės ląstelės, virtusios neuronais. Primityvių gyvūnų (pvz., hidros) difuzinė nervų sistema yra tik periferinė. Vėliau neuronai pradėjo jungtis į žiedo (duobagyviai, dygiaodžiai), mazgelių (kirmėlės, moliuskai, vabzdžiai), dar vėliau – į vamzdelio tipo darinius, tapusius centrine nervų sistema. Tokių gyvūnų periferinę nervų sistemą sudaro įcentriniai ir išcentriniai nervai, taip pat įvairiose kūno vietose likusių neuronų sankaupos.
1868