periferinės tarmės

perifèrinės tamės, kalbos vartojimo arealo pakraščių tarmės ar šnektos. Periferinės tarmės yra atitrūkusios nuo vientiso kalbos ploto, jas silpniau veikia bendrinė kalba, jos tiesiogiai susiduria su kitomis kalbomis. Daugelis periferinių tarmių atstovų yra dvikalbiai ar daugiakalbiai.

Lietuvių kalbos periferinėmis tarmėmis dažniausiai laikomos senõsios lietuvių etninės teritorijos pakraščių šnektos, svarbiausiomis fonetikos ir kitomis ypatybėmis paprastai sudarančios vientiso lietuvių kalbos ploto artimiausių tarmių tęsinį. Šios teritorijos rytinėje dalyje geriausiai žinomos Apso, Breslaujos, Vidžių, Kamojų, Gervėčių, Lazūnų apylinkių periferinės tarmės, kurios artimos vilniškių šnektai (an, am, en, em, ą, ę verčia un, um, in, im, u, i; lúngas, ‘langas’, kupas ‘kampas’, pink ‘penki’, tipia ‘tempia’, žu∙ss, ‘žąsis’, kárvi∙ ‘karvė’). Su jomis nemaža kitų bendrybių turi ir Lietuvos dabartinės teritorijos artimiausių pakraščių – Dūkšto, Tverečiaus, Adutiškio, Dieveniškių apylinkių – šnektos. Lietuvių kalbos pietrytinės – Varanavo, Nočios, Rodūnios, Pelesos, Azierkų (Baltarusija), Punsko, Seinų (Lenkija) apylinkių – periferinės tarmės yra artimos pietų aukštaičių patarmei (ą, ę verčia u∙, i∙; an, am, en, em išlaiko). Iš pietrytinių lietuvių kalbos periferinių tarmių išsiskiria būdingiausių pietų aukštaičių ypatybių neturinti ir nedzūkuojanti, daug kuo su vakarų aukštaičių kauniškių šnekta suartėjanti Zietelos šnekta. Geriausiai išsilaikiusios Gervėčių, Pelesos, Punsko, Seinų apylinkių lietuvių periferinės tarmės, kitos 21 a. išnyko arba baigia išnykti.

Kitą lietuvių periferinių tarmių grupę sudaro vakarų aukštaičių pietiniai pakraščiai. Keliuose Vižainio (Lenkija) apylinkių kaimuose išlikusi kauniškių šnekta, stipriai veikiama lenkų kalbos. Vokiečių kalba ilgą laiką turėjo įtakos iki II pasaulinio karo Rytų Prūsijoje gyvenusiems lietuviams. Pietrytinės vakarų aukštaičių šnektos (dar vadinamos baltsermėgiai), visose žodžio pozicijose gerai išlaikiusios ilguosius balsius, buvo artimos kauniškių šnektai, o šiaurės vakarų šnektos, trumpinusios galūnių nekirčiuotus ilguosius balsius, daug bendra turėjo su Klaipėdos krašto (Pagėgiai, Smalininkai) vakarų aukštaičiais (dar vadinamos striukiais). Kuršių pamario šnektos turėjo ir žemaitiškų ypatybių. Rytų Prūsijos lietuvių tarminės ypatybės atsispindėjo iš ten kilusių senosios lietuvių raštijos autorių (J. Bretkūno, K. Donelaičio, D. Kleino, F. Kuršaičio, J. Rėzos ir kitų) veikaluose.

Nedidelių lietuvių kalbos periferinių tarmių salų yra Latvijoje: Vadaksties, Snikerių, Skironių, Neretų, Aknystos, Subatės (Subačiaus), Daugpilio, Uodegėnų, Kraslavos ir kitose apylinkėse. Jos artimos šiaurinėms lietuvių kalbos tarmėms (žemaičių telšiškių, vakarų aukštaičių šiauliškių ar rytų aukštaičių panevėžiškių, kupiškėnų, uteniškių šnektoms). Toliausia į šiaurės rytus nutolusioje neaiškios kilmės Ciskodo lietuvių šnektoje pastebėta vilniškių šnektai būdingų (pvz., dzūkavimo) ypatybių. Visos šnektos patyrė stiprią latvių kalbo įtaką arba visiškai sulatvėjo.

Viena kita periferinė tarmė dėl įvairių priežasčių gali atsirasti ir toli už senojo etninio ploto ribų. Iš tokių naujesniais laikais susidariusių lietuvių periferinių tarmių daugiau tyrinėtos ir aprašytos Samaros srities Čiornos Padinos kaimo lietuvių (ištremtų po 1863 sukilimo) ir Mogiliavo srities Malkavos kaimo lietuvių (1885 atsikėlusių iš Linkmenų ir jų apylinkių) šnektos.

Periferinės tarmės daugiau negu kitos yra išlaikiusios senovinių ir retesnių kalbos ypatybių. Pvz., pietrytinių pakraščių šnektose pasitaiko: be vidaus esamojo ir einamojo vietininkų dar pašalio esamasis ir einamasis vietininkai (manp, ketur sūna ‘aš turiu keturis sūnus’; itup mergup atvažúoj ‘pas tas merginas atvažiuoja’), daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas su galūnėmis ‑ma, ‑mu (seserma / sesermu greta sesermi ‘seserims’; akma / akimù greta akim ‘akimis’), veiksmažodžių asmenavime atematinių ar su jomis kontaminuotų formų (miegm ‘miegu’), savitų žodžių ar jų reikšmių (gývis ‘banda, galvijai’, rakšts ‘karstas’) ir kt. ypatybių. Vidinė raida ir išoriniai veiksniai lėmė daug naujovių: linksniavimo sistemoje i, u priebalsinių kamienų žodžiai dažnai pasakomi su kitų kamienų galūnėmis (dùkteria vietoj dukterim, mnas vietoj mnuo), daugiau svetimos kilmės žodžių darybos būdų (dasipikti ‘prisipirkti’, razdúoti ‘atiduoti’), būdinga veiksmažodžiai su priesaga ‑ui-(naktùit ‘nakvoti’), įvairūs slavizmai.

Periferinėmis kartais vadinamos ir vientisame kalbos plote esančios didesnių tarmių pakraščių šnektos, turinčios daug gretimų tarmių ypatybių (pvz., pietų žemaičių raseiniškių pietrytinės šnektos su gausiomis vakarų aukštaičių ypatybėmis; pietų aukštaičių Palomenės, Žaslių apylinkių šnektos su rytų aukštaičiams širvintiškiams būdingomis ypatybėmis).

Z. Zinkevičius Lietuvių dialektologija Vilnius 1966; A. Romančiuk Lietuvių kalbos periferinių šnektų tyrinėjimo literatūros rodyklė / Lietuvių kalbotyros klausimai t. 28 Vilnius 1989; Periferinės lietuvių kalbos tarmės Vilnius 1993.

303