Perknas, baltų griaustinio, žaibo, audros, lietaus dievas. Lietuvių Perkūnas atitinka latvių Perkuoną (Pērkōns), prūsų Perkūną (percunis – griaustinis, atitinka lietuvių kalbos bendrinius žodžius perkūnas, perkūnija griaustiniui, audrai pavadinti). Ilgiausiai Perkūno mitinė reikšmė išlaikyta prūsų ir lietuvių.
Perkūno statulėlė (nežinomas liaudies menininkas, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Perkūnas minimas daugelyje lietuvių religijos ir mitologijos šaltinių. Vardo etimologija nėra aiški, siejamas su lotynų kalbos žodžiu quercus – ąžuolas; kildinamas iš lietuvių kalbos žodžio perti – mušti, smogti. Ipatijaus metraštyje, Eiliuotoje Livonijos kronikoje vadinamas Diviriksu, laikomas lietuvių karių dievu, kuriam esą pavaldūs ir atmosferos reiškiniai (jo prašoma, kad užšaldytų upes kare su Livonijos ordinu). Svarbiausios šventvietės buvo statomos Perkūnui. Manoma, egzistavo Perkūno vardo tabu. Vengiant tarti jo vardą, jis būdavo vadinamas garsažodinės kilmės vardo pakaitalais: Brazdeikiu, Dunduliu, Gramaliu, Griaustiniu, Grumužiu, Poškuliu Tarškuliu, Tratintoju Dardaičiu, Trinkučiu. Būdingas jo apibūdinimas – Dievaitis (dažniausiai šliejamas prie vardo – Perkūnas Dievaitis). Dievaitis – Dievo deminutyvas, todėl, manoma, Perkūnas galėjęs turėti Dievo sūnaus reikšmę. Tai liudija M. Pretorijaus, J. A. von Brando užrašymai.
Tautosakoje yra Perkūno įvardijimų ir kaip tėvo (Vėšas tėvulis graudžia). Tai galėjo sietis su Perkūno kaip Dievo tėvo, aukščiausiojo dievo samprata. Daugelyje istorinių šaltinių vertinamas kaip hierarchiškai žemesnis už aukščiausią lietuvių dievą Andajų ar Aukštėją Visagistį. Šaltiniuose minimi Perkūnui skirti ritualai. Vienas pagrindinių – ugnies deginimas. J. Długoszas rašo, kad lietuviai garbino šventąją ugnį, ją degino griaudžiančiajam Jupiteriui (taip jis įvardijo Perkūną). Jupiterį, kaip teigia šis autorius, lietuviai garbino žaibo pavidalu, vadino jį Perkūnu. S. Rostowskis (18 a.) rašo, kad Perkūno ugnis buvo deginama miškuose. Manoma, vienas svarbiausių Perkūno garbinimo centrų buvo Palanga. Iš čia, pasak legendos, į Vilniaus šventyklą buvo atgabentas Perkūno stabas. N. Vėlius, remdamasis šia prielaida, teigia, kad kryžiuočiams nugalėjus prūsus ir ėmus puldinėti pajūrį kulto centras buvo perkeltas į Vilnių. 13 a. viduryje Vilniuje, dabartinės Arkikatedros vietoje, stovėjusią Perkūno šventyklą 1388 bulėje mini popiežius Urbonas VI, J. Długoszas, A. Rotundas (jis nurodė, kad šventykloje buvo 12 pakopų altorius, ant kurio degė ugnis), J. F. Rivijus.
Perkūno šventyklos buvimą pagrindžia 20 a. 9 dešimtmetyje atlikti archeologiniai tyrinėjimai (rasti apeiginiai židinių, laiptuotojo altoriaus detalių). Įsitvirtinant krikščionybei Perkūnas sufolklorintas. Tautosakoje vaizduojamas kaip senyvas, bet dar stiprus, aukštas rudabarzdis vyras, jis yra energingas, rūstus, kartais – karingas, ūmus; ginkluotas kirviu, peiliu, strėlėmis (dažniausiai – iš akmens, kartais – titnago, akmens, kuriuo įskeliama ugnis), kartais – ugnies kalaviju, ugnies strėlėmis, joja ant ugninio žirgo. Kovoja su velniu, piktosiomis galiomis. Tautosakos kūriniuose dažniausiai pasakojama, kad Perkūnas gyvena tarp dangaus ir žemės, debesyse, valdo griaustinį ir žaibus. Dalyvauja pasaulėkūroje, valdo atmosferą. Keliose sakmėse minimas kaip kūrėjas (reljefo ir gyvūnijos). Turi dvirates vežėčias, pakinkytas žirgais arba ožiais, jomis važinėjasi dangumi taip, kad jo ratų (dažniausiai geležinių) dardėjimas sukelia griaustinį. Globoja ir vaisingumą, Perkūnui pirmą kartą sugriaudėjus pavasarį prasideda vegetacijos procesai. Tikėta, baudžia blogus žmones.
Lietuvoje užrašyta daugiau nei 100 vietovardžių, kurie yra žodžio Perkūnas dariniai ar su šiuo žodžiu sudaro sudėtinį vardą. Toponimais, susijusiais su žodžiu Perkūnas, dažniausiai įvardijami raistai, upeliai, pievos, kalneliai, miškai, akmenys, keliai, kaimai. Užrašyta apie 20 kalvų pavadinimų, susijusių su Perkūno vardu. Dažniausiai pasitaiko – Perkūnkalnis. Esama keletas Perkūno ąžuolų. Apie kai kurias iš perkūno vardu pavadintų vietų ar gamtos objektų sukurti padavimai. Tautosakoje yra ir tokių kūrinių, kuriuose Perkūnas suvokiamas ne kaip vienas, o kaip keli dievai (keturi, septyni, devyni), kartais jie laikomi broliais. Perkūnas siejamas su pasaulio šalimis. Perkūno diena laikytas ketvirtadienis, tą dieną buvo draudžiama dirbti kai kuriuos žemės ūkio darbus, tikėta, kad nepaisius šio draudimo, Perkūnas padarys didelių nuostolių kruša. Kai kuriuose tautosakos užrašymuose ketvirtadienis aiškinamas ir kaip vestuvių diena, kurios neįvyko velniui pavogus Perkūno nuotaką. Yra siužetų, kuriuose velnias pavagia iš Perkūno akmenį arba kirvį. Jie kai kurių tyrinėtojų aiškinami kaip mitinė dangaus ir chtoniškojo pasaulio kova, griovėjo siekis suardyti tvarką ir teisingumą.
Prūsų panteone Perkūnas užima išskirtinę vietą. S. Grunau prūsų vėliavos aprašyme jį įvardija kaip piktą vidutinio amžiaus vyrą juoda barzda, su liepsnos karūna. Jis stovi tarp Patrimpo ir Patulo. Taip pat apibūdinamas ir Romovės ąžuolo aprašyme. Prūsai Perkūną garbino maldomis, maldaudavo lietaus arba giedros. Prūsų dievų trejete Perkūnas simbolizuoja aukščiausią derlingų (ir vegetatyvinių) jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, kosmologinius elementus – dangų, lietų, griaustinį, žaibą. Daugelis tyrinėtojų mano, kad buvo hierarchiškai žemesnis už Okopirmą, bet Perkūnui priskiriamos funkcijos yra svarbesnės konkretumo ir aktualumo atžvilgiu nei prūsų aukščiausiojo dievo.
Latvių mitologijoje Perkūnas vadinamas Tėvu Perkūnu, Senuoju tėvu, Dievuliu. Jam priskiriama audros, darganų, lietaus sukėlimo funkcija. Tautosakoje siejamas su Saule, Perkūno mote, pasakojama, teikia derlių ir turtą, kovoja su piktosiomis jėgomis. Sakmėse ir dainose pabrėžiamas jo pyktis ir jėga. Esama pasakojimų apie 4 Perkūnus.
N. Vėlius Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis Vilnius 1987; N. Laurinkienė Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose Vilnius 1996; J. Puhvel Lyginamoji mitologija Vilnius 2001.