perknija, atmosferos elektros išlydis, pasireiškiantis žaibais ir griaustiniu. Susidaro šiltuoju metų laiku greitai augančiuose kamuoliniuose lietaus debesyse, kuriuose daug drėgmės, nepastovi stratifikacija, stiprios vertikalios oro tėkmės. Perkūniją lydi liūtis arba snygis, kartais kruša, dulkių vėtra, gūsingas vėjas, škvalas, viesulas.
perkūnija
Perkūnija sukeliama, kai storuose (10–15 km) kamuoliniuose debesyse susidaro daug didelių vandens lašų, kurie iš pradžių būna neutralūs, bet krisdami įsielektrina neigiamai. Neigiamai įelektrinti lašai krinta į debesies apačią, o atstumti teigiamieji jonai su oro srautais kyla į viršų. Kartu kylantys poliarizuoti lašeliai ir ledo kristalai įsielektrina teigiamai. Dar vienas elektrizacijos procesas vyksta kristalizacijos metu – teigiamai įsielektrina ir debesies viršuje kristalizuodamiesi peršalę vandens lašeliai. Viršutinėje debesies dalyje kaupiasi teigiamieji jonai, o vidurinėje ir žemutinėje – neigiamieji. Debesis tampa panašus į milžinišką elektrinį dipolį. Neigiamai įsielektrinusi debesies apačia indukuoja priešingą, t. y. teigiamą, žemės paviršiaus krūvį. Vidutinio dydžio perkūnijos debesyje cirkuliuoja apie 100 000 t vandens, todėl toks debesis tampa stipriu elektros generatoriumi atmosferoje. Kai debesyse, tarp debesų arba tarp Žemės paviršiaus ir debesies įtampa pasiekia 100 mln. V, įvyksta elektros iškrova – žaibas, pasigirsta griaustinis.
Skiriamos frontinės (advekcinės) ir vidujės (susidaro vienos oro masės viduje) perkūnijos.
Perkūnija – labai pavojingas meteorologinis reiškinys. Žaibai sukelia naftotiekių, dujotiekių, miškų, pastatų gaisrus. Perkūnijos metu elektros perdavimo linijose susidaro viršįtampis, sukeliantis avarijas ir elektros tiekimo sutrikimus, trikdomas radijo ryšys ir civilinės aviacijos darbas.
Pusiaujo srityse per metus būna 200–300 d. su perkūnija.
Lietuvoje
Lietuvoje (Lietuvos klimatas) per metus vidutiniškai būna 20–30 d. (kartais 40–45 d.) su perkūnija, dažniausiai gegužę–rugsėjį (96 % metinio dienų skaičiaus). 70 % vasaros perkūnijų ir 90 % žiemos perkūnijų yra susijusios su šaltuose ir šiltuose atmosferos frontuose susidarančiais kamuoliniais debesimis. Vidujės perkūnijos labiausiai tikėtinos mažo gradiento bariniuose laukuose virš įšilusios sausumos, esant dideliam oro drėgniui. Jos būdingos šiltajam metų laikui, o žiemą dažniausiai pasitaiko pajūryje, nes čia vyksta stipriausia oro srautų konvergencija. Šaltuoju metų laiku perkūnija pasitaiko ne kasmet, ji galima įsiveržus jūriniam drėgnam nepastovios stratifikacijos orui. Vienu metu perkūnija apima nedidelę Lietuvos teritorijos dalį, nes konvekcija t. p. yra lokalus reiškinys. Daugiau kaip pusę teritorijos apie 15–20 % perkūnijų apima tik vasarą. Per parą perkūnija trunka vidutiniškai 2,1–2,4 val. (kartais vasarą – net 14–16 val.); pajūryje per metus iš viso susidaro apie 42 val., kitur – 60–72 val. su perkūnija.
dienų su perkūnija vidutinis skaičius Lietuvoje (1961–2010)
Perkūnijų paros eiga žemyninėje teritorijos dalyje paklūsta terminės konvekcijos paros eigai, todėl apie 43 % perkūnijos valandų tenka laiko intervalui tarp 12 ir 18 valandos. Perkūnijos dažnos ir 18–23 val. (34 % bendros trukmės), nes šiuo metu jos kaip tik susidaro šiltuose frontuose. Pajūryje trečdalis perkūnijos valandų t. p. koncentruojasi vakare, 18–24 val. (kai nusilpsta konvekciją stabdantis jūros brizas). Rečiausiai perkūnijos pasitaiko rytais (6–12 valandomis).
2011 Lietuvoje įdiegta automatinė Žaibų aptikimo sistema. Iki tol perkūnijų fiksavimas vyko daugiausia akustiniu būdu (pagal griaustinio girdimumą). Sistemą sudaro trys jutikliai, įrengti Biržų, Šilutės ir Varėnos meteorologijos stotyse. Jutikliai fiksuoja žaibus tarp debesų ir tarp debesies ir Žemės. Sistema leidžia gauti duomenis apie žaibo laiką, vietą ir elektros srovės stiprį, įvertinti perkūnijos židinių aktyvumą ir judėjimo kryptį.
1163