Perlojà, kaimas Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, Varėnos seniūnijoje, 14 km į vakarus nuo Varėnos; parapijos centras. 484 gyventojai (2021). Per Perloją teka Merkys, prie Perlojos yra Paperlojo ežeras. Perloją supa Perlojos, Jakulių, Milioniškės miškai. Per Perloją eina Vilniaus–Varėnos plentas. Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1930). Perlojos bandymų stotis. Paštas, medicinos punktas, daugiafunkcis centras (1908–49 pradinė, 1949–92 septynmetė, aštuonmetė, devynmetė, 1992–2012 pagrindinė mokykla), laisvalaikio centras, biblioteka (1949). Perlojos kraštotyros muziejus (įsteigtas 1998). Paminklas Vytautui Didžiajam, žuvusiems partizanams atminti Už Perloją ir visą Lietuvą (pastatytas 1995). Į šiaurės rytus nuo Perlojos, palei Vilniaus–Varėnos plentą, yra medinių skulptūrų M. K. Čiurlionio kelias (1976). Netoli Perlojos rasta 11 a. pilkapių liekanų.
Perlojos herbas
Istorija
13 a. Perlojoje galėjo būti pilis arba kunigaikščio dvaro sodyba. 1387 Perlojos kaimas (ir valsčius) paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos akte, 14 a. pabaigoje – Rusų miestų sąraše ir kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašyme (1378 Perloja kryžiuočių sunaikinta).
14 a. pabaigoje ar 15 a. pradžioje (valdant Vytautui) pastatyta bažnyčia. 1486 Perloja vadinama miesteliu, 1529–67 minima neprivilegijuotųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąraše. 1613 Perloja pažymėta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje. 1639 Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza Perlojai suteikė turgaus ir 4 prekymečių privilegiją. Miestelis nukentėjo per 1654–67 ir 1700–21 Abiejų Tautų Respublikos karus su Rusija ir Švedija. 1662 Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Kazimieras pakartojo ankstesnę turgaus ir prekymečių privilegiją. 1784 surašyti 65 dūmai, buvę aikštėje ir 4 gatvėse, veikė geležies dirbtuvė. 1792 Perlojai suteikta Magdeburgo teisė.
Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1930) Perlojoje
paminklas Vytautui Didžiajam (1931, dailininkas P. Tarabilda, architektas S. Neliubšis)
1866 Rusijos valdžia uždarė bažnyčią, 1906 ji grąžinta tikintiesiems, įkurta parapija. Per I pasaulinį karą miestas degė. 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje Perloja buvo valsčiaus centras. 1918–23 veikė Perlojos respublika, jos gynėjai kovėsi su Sovietų Rusijos ir Lenkijos daliniais. 1923 nustačius demarkacijos liniją Merkio dešiniajame krante esanti Perloja liko Lietuvoje (surašytos 182 sodybos), kairiajame krante – Lenkijos okupuotoje. 1931 atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (dailininkas P. Tarabilda, architektas S. Neliubšis).
1940–41 ir 1944–53 sovietų valdžia ištrėmė 27 šeimas. 1945 12 15 Merkio rinktinės Lietuvos partizanai užėmė miestelį (nukauti 5 ir sužeisti 2 sovietiniai aktyvistai). Sovietų okupacijos metais Perloja buvo apylinkės centras, nuo 1959 tapo Perlojos bandymų stoties eksperimentinio ūkio gyvenviete. 1993 patvirtintas Perlojos herbas. Perlojoje gimė Kovo 11 Akto signataras, agronomas P. Poškus, literatūrologė P. Česnulevičiūtė.
1897 buvo 1356, 1923 (Lietuvos dalyje) – 1070, 1959 – apie 220, 1974 – 385, 1986 – 781, 2001 – 744, 2011 – 586 gyventojai.
Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (1930) Perlojoje (2023)
paminklas Vytautui Didžiajam (1931, dailininkas P. Tarabilda, architektas S. Neliubšis)
paminklas žuvusiems partizanams atminti Už Perloją ir visą Lietuvą (pastatytas 1995)
A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai t. 2, kn. 1 / Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės Vilnius 2002.
972