permanentinė revoliucija

permaneñtinė revoliùcija (lot. permanens, kilm. permanentis – nuolatinis, tolygus), marksistinės teorijos terminas, reiškiantis nenutrūkstamą revoliucinių procesų eigą. Permanentinės revoliucijos sąvoka dažniausiai siejama su L. Trockiu, bet jos idėją 19 a. 5 dešimtmečio pabaigoje pirmieji suformulavo K. Marxas ir F. Engelsas Komunistų partijos manifeste ir Centro Komiteto kreipimesi į Komunistų Sąjungą. Pasak jų, vykstant buržuazinei demokratinei revoliucijai proletariatas neturi tenkintis demokratinių tikslų įgyvendinimu, bet tęsti revoliuciją, kol visi pasiturintys sluoksniai bus nušalinti nuo politinės valdžios ir ją perims proletariatas. Rusijoje prasidėjus 1905–07 revoliucijai A. Parvusas ir L. Trockis naujai interpretavo permanentinės revoliucijos idėją apibrėždami proletariato galimybes laimėti politinę valdžią mažiau pažengusiose šalyse. Pasak jų, Rusijoje proletariatas gali vienas, be sąjungininkų, nuversti vienvaldystę ir perimti politinę valdžią (t. y. praleisti marksistiškai suprantamos revoliucijos buržuazinį demokratinį etapą, nes buržuazija čia silpna ir nepažangi), bet būdamas negausus ir apsuptas jam priešiškos valstietijos, gali laimėti tik revoliucijai tapus permanentine, t. y. jai persimetus į svarbiausias Europos šalis. Ten laimėjęs proletariatas padėtų Rusijos proletariatui įveikti priešišką valstietiją ir sukurti socializmą. Kitaip proletariato diktatūra Rusijoje žlugtų arba virstų buržuazine valstybe. Permanentinės revoliucijos teoriją L. Trockis išplėtojo knygoje Permanentinė revoliucija (Permanentnaja revoljucija 1930), kuri buvo atsakas į J. Stalino propaguojamą teiginį, kad socializmą galima sukurti ir vienoje šalyje. Šią teoriją vėliau įvairiai plėtojo ir interpratavo kai kurie trockizmo šalininkai, pvz., T. Cliffas (1917–2000) papildė inteligentijos ir tautinių sąjūdžių revoliucinio vaidmens šalyse, kuriose negausu proletariato, analize.