pèrmas (pagal Rusijos buvusios gubernijos Permės pavadinimą), Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros šeštasis (paskutinis) periodas, buvęs po karbono, prieš triasą; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 299±0,8 mln. m., truko apie 45 mln. metų (lentelė). Periodas skirstomas į 3 epochas (geologinė sistema – į skyrius) ir 9 amžius (aukštus).
Paleogeografinės sąlygos
Permo periode vyko intensyvūs tektoniniai judesiai, magminiai (intruziniai ir efuziniai) procesai, susiję su herciniškosios kalnodaros baigiamąja stadija. Susidarė Centrinės Azijos kalnagūbriai (Tian Šanio, Altajaus kalnai), baigė formuotis Apalačai (Jungtinėse Amerikos Valstijose), Uralas (Rusijoje), Sudetai (Vakarų Europoje). Permo periode (ypač jo antroje pusėje) vyko stambios jūrinių baseinų regresijos, smarkiai išsiplėtė kontinentai, formavosi epikontinentiniai baseinai. Vieni mokslininkai mano, kad permo periode buvo tik vienas kontinentas Pangėja, jungiantis visus dabar egzistuojančius žemynus, kiti mano, kad egzistavo du kontinentai: Laurazija – šiaurėje (apimanti dabartinę Europą ir Šiaurės Ameriką) ir Gondvana – pietuose (iš jos vėliau susidarė dabartinė Pietų Amerika, Afrika, Madagaskaras, Arabijos ir Indostano pusiasaliai bei Australija; juos skyrė Tetidės jūra).
Permo klimatas buvo šilčiausias iš visų paleozojaus eros periodų. Drėgno klimato zonoje augo vešlūs augalai, iš kurių vėliau susidarė didžiuliai akmens anglių klodai (Pečioros, Tunguskos ir Kuzbaso baseinai Rusijoje, Šansi provincijos – Kinijoje, Biharo – Indijoje), naftos bei dujų telkiniai (Timano-Pečioros Rusijoje, Teksaso ir Oklahomos – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rytų Australijos, Šiaurės jūros, Persijos įlankos ir kiti). Aridinio klimato zonose (dabartinė Europa ir Šiaurės Amerika) druskėjančiuose epikontinentiniuose baseinuose kaupėsi didžiulės gipso, anhidrito, akmens ir kalio druskų storymės (Viršutinės Kamos baseinas Rusijoje, Cechšteino – Lenkijoje ir Vokietijoje, Delavero kalio druskų – Jungtinėse Amerikos Valstijose). Pietų pusrutulyje buvusios Gondvanos kontinente buvo kontinentinių ledynų; jų nuogulų (tilitų) randama Pietų Amerikoje ir Australijoje.
Paleoflora ir paleofauna
ryklių fosilijos
Sausumų floroje vyravo paparčiai ir plikasėkliai augalai (pušūnai), pagausėjo spygliuočių. Gyveno vabzdžių įvairios rūšys, varliagyviai, ropliai (pelikozaurai, terapsidai). Gausi buvo jūrinė fauna – vyravo foraminiferai (ypač suklestėjo fuzulinidai), dvigeldžiai, galvakojai ir pilvakojai moliuskai, pintys, koralai, pečiakojai, jūrų lelijos, iš stuburinių – kremzlinės ir kaulingosios žuvys, rykliai. Permo pabaigoje išmirė fuzulinidai, beveik visi trilobitai, pelikozaurai, senieji jūrų ežiai, keturspinduliai koralai (rugozos), sausumoje beveik išnyko pataisūnai ir sėkliniai paparčiai. Vandenynuose išmirė apie 96 % jūrinių gyvūnų rūšių, sausumoje – apie 75 %.
Tyrinėjimai
Permo sistemos uolienas 1840 rado ir aprašė R. I. Murchisonas. Kiti žymūs permo tyrinėtojai: F. Lotze, R. Richteris-Bernburgas (Vokietija), T. Perytas, R. Wagneris (Lenkija), D. Smithas (Didžioji Britanija), A. Karpinskis, A. Nečiajevas (Rusija).
Permas Lietuvos teritorijoje
Lietuvoje yra ankstyvojo (apatinio) ir vėlyvojo (viršutinio) permo uolienų. Ankstyvojo permo uolienos (smėlis, smiltainis, konglomeratas) rastos tik Pietų Lietuvoje; didžiausias jų storis (48,2 m) nustatytas gręžinyje Subartonys-346 (Varėnos rajono savivaldybės teritorija).
Lietuvos permo periodo (sistemos) stratigrafijos ir geochronologijos schema
Labiausiai paplitusios vėlyvojo (viršutinio) permo uolienos (smiltainiai, anglingas skalūnas, klintis, dolomitas, gipsas, anhidritas, akmens druska). Bendras didžiausias permo uolienų klodo storis siekia 166,9 m (gręžinys Galzdonai-1, Šilutės rajono savivaldybės teritorija). Vėlyvojo permo uolienų klodas paplitęs didelėje Lietuvos teritorijos dalyje, į pietvakarius nuo linijos Naujoji Akmenė–Šiauliai–Ariogala–Vilnius. Į pietvakarius klodas gelmėja iki 600–700 m ir tęsiasi į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, Lenkiją ir Vokietiją. Klodo pakraščiai sudaryti tik iš karbonatinių uolienų, gelmėjant į pietvakarius pjūvį papildo gipso, anhidrito ir akmens druskos sluoksniai. Lietuvoje akmens druskos aptikta tik Nemuno žemupyje (ištisinio klodo nesudaro). Karbonatinėse uolienose rasta foraminiferų, pečiakojų, pelecipodų fosilijų.
vėlyvojo permo klinties atodanga (Karpėnų klinties telkinys)
Permo metu dabartinė Lietuvos teritorija buvo arti pusiaujo, todėl nuosėdos susidarė aridinio klimato sąlygomis, didelės epikontinentinės jūros įlankoje, pamažu didėjant vandens druskingumui.
Permo periodas – Lietuvoje gausiausias naudingųjų iškasenų. Iš per permą susidariusių nuosėdų vėliau susiformavo didžiuliai klinties klodai (Karpėnų klinties telkinys, Menčių klinties telkinys, Narbučių, Vegerių, Bokštų telkiniai; Akmenės rajono savivaldybės teritorija), gipso ir anhidrito storymė (Pagirių telkinys netoli Kauno ir Lietuvos pietvakarinėje dalyje), akmens druskos klodas (Usėnų ir Galzdonų kaimuose, Šilutės rajono savivaldybės teritorija).
Permo uolienose slūgso požeminio gėlo ir mineralinio vandens horizontai.
Lietuvoje permo uolienas 1857 rado ir aprašė C. Grewingkas, tyrinėdamas Šiaurės Lietuvą, kur permo uolienos atsidengia žemės paviršiuje. Vėliau permo uolienas tyrinėjo J. Dalinkevičius, P. Suveizdis, Leonas Ramutis Tamošiūnas, V. Kadūnas, Jonas Smilgis.
2961