pérprodukcija, padėtis rinkoje, kai prekių ir paslaugų gamybos mastas didesnis už jų paklausą, dėl to susidaro ilgalaikis prekių ir paslaugų perteklius (perteklinė pasiūla) ir dalies jų nepavyksta parduoti. Perprodukcija dažniausiai atsiranda dėl netinkamo įmonių veiklos planavimo per ekonomikos pakilimą, kai gamintojai nesugeba tiksliai numatyti prekių ir paslaugų paklausos ateityje ir nepagrįstai didina gamybos mastą, arba dėl vartotojų perkamosios galios mažėjimo.
Ikikapitalistinėje ekonomikoje perprodukcija (pavyzdžiui, nelauktai didelis grūdų ar kitų žemės ūkio produktų derlius) buvo vertinamas kaip ūkio klestėjimo požymis, kuris leido sukaupti neparduotos produkcijos atsargų ateičiai. Kapitalizmo sąlygomis, kai svarbiausia paskata vykdyti ekonominę veiklą yra siekis gauti pelną, perprodukcija, priešingai, tapo didelė problema gamintojams, kurie negali parduoti savo produkcijos ir kompensuoti jos gamybos išlaidų. Dėl perprodukcijos sparčiai mažėja prekių ir paslaugų kainos, gamintojai patiria nuostolių ir yra priversti mažinti gamybos mastą, o dalis jų bankrutuoja. Šalies ūkyje didėja nedarbas, mažėja samdomųjų darbuotojų darbo užmokestis ir vartotojų perkamoji galia. Prekių ir paslaugų paklausa dar labiau sumažėja, tai lemia dar didesnį jų gamybos nuosmukį, kuris gali trukti daug metų. Šis procesas, apimantis visas ekonomikos sritis, vadinamas perprodukcijos krize (didžiausios – 1837–1842, 1873–1896, Didžioji depresija, 2008 prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė). Perprodukcijos krizei įveikti vyriausybė turi skatinti visuminės paklausos didėjimą ar gamybos sąnaudų mažinimą (pavyzdžiui, subsidijuoti jaunimo įdarbinimą, mažinti mokesčius verslui), kad būtų pasiekta ekonominė pusiausvyra.
Žymiausi perprodukcijos krizių tyrinėtojai – J.‑Ch.‑L. de Sismondi, K. Marxas, J. K. Rodbertusas‑Jagetzowas.
perprodukcijos krizė