Pèrsijos–Rùsijos kara
Vyko 18–19 a. dėl vyravimo Užkaukazėje. 1722–23 karą pradėjo Rusija, siekdama užvaldyti Persijos Pakaspijo valdas. 1722 07 Petro I vadovaujama kariuomenė (apie 22 000 pėstininkų), Kaspijos flotilės laivais atplaukusi iš Astrachanės, išsilaipino Agrachano įlankoje ir sulaukusi, kol prie jos prisijungs sausuma iš Caricyno atjojusi kavalerija (apie 22 000 žm.), įžengė į Pietų Dagestaną, 06 23 užėmė Derbentą. Dėl aprūpinimo sunkumų rudenį Petras I su dalimi kariuomenės sugrįžo į Astrachanę. Likusi kariuomenė 1722 12 užėmė Raštą, 1723 07 – Baku. Patekusi į sunkią padėtį (dar 1723 pavasarį į Užkaukazę įsiveržė ir turkai) Persija buvo priversta pasirašyti Sankt Peterburgo sutartį, pagal kurią Derbentas, Baku, Şirvanas, Gilianas, Mazandaranas ir Astrabadas atiteko Rusijai. Pagal 1732 Rašto sutartį ir 1735 Gәncә traktatą Pakaspijo sritys buvo grąžintos Persijai.
1796 karą pradėjo Rusija, kai Persijos kariuomenė, 1795 įsiveržusi į Sakartvelą, užėmė ir nusiaubė Tbilisį. Remdamasi 1783 Georgijevsko traktatu Rusija pasiuntė prieš Persiją baudžiamąjį 13 000 žm. (vadas V. Zubovas) korpusą. Jis apsiautė ir 05 10 užėmė Derbentą, 1796 06 15 įsiveržė į Qubą ir Baku ir netrukus užėmė beveik visą dabartinį Azerbaidžaną. 1796 11 Rusijos kariuomenė (35 000 žm.) pasiekė Kuros ir Arakso santaką, bet 11 17 mirė Jekaterina II. Sostą perėmęs Pavelas I atšaukė Rusijos kariuomenę iš Užkaukazės.
1804–13 karą pradėjo Persija, kai Rusija nepakluso jos reikalavimui išvesti kariuomenę iš Užkaukazės (1801 Rusija prisijungė Kartlijos‑Kachetijos karalystę, vėliau Baku ir Qubos chanatus, Dagestaną, 1803 – Megreliją ir Imeretiją, 1804 pradžioje užėmė Gәncә). Iš pradžių persai įsiveržė į Jerevano chanatą. 1804 07 mūšyje prie Kanagiro (netoli Jerevano) Rusijos kariuomenė (vadas P. Cicianovas) sumušė svarbiausias Persijos pajėgas (vadas Abbasas Mirza), bet užimti Jerevano rusams nepavyko. 1806 vasarą I. Gudovičiaus (jis pakeitė per derybas su Baku chanu nužudytą P. Cicianovą) vadovaujama kariuomenė sumušė Abbaso Mirzos pajėgas prie Karabacho, užėmė Nuchą (dabar Şәki), Derbentą, Baku ir Qubą. 1808 rusai užėmė Ečmiadziną ir apgulė Jerevaną, o prie Karabacho 1808 10 vėl sumušė persus ir užėmė Nachičevanę. Rusijos kariuomenės rinktinė (vadas P. Kotliarevskis) 1810 09 prie Achalkalaki atrėmė persų puolimą į vakarus (taip sutrukdyta jiems susivienyti su turkais). Persikėlusi per Araksą ji vėl sumušė persus ir 1813 01 užėmė Lenkoranę. Persija buvo priversta 1813 11 05 pasirašyti Gülüstano taiką; ja pripažino Dagestano, Sakartvelo ir Šiaurės Azerbaidžano prijungimą prie Rusijos.
1826–28 karą, siekdama atgauti per 1804–13 karą prarastas teritorijas ir skatinama Didžiosios Britanijos, vėl pradėjo Persija (formaliai karo nepaskelbė). 1826 07 28 jos kariuomenė įsiveržė į Karabacho ir Talışo chanatus (jų chanai perėjo į persų pusę), užėmė Gәncә. Rusijos kariuomenės Užkaukazėje rinktinė (vadas V. Madatovas) sumušė persus prie Šamchoro upės ir 1826 09 17 Gәncә atsiėmė. Tą sužinojęs Abbasas Mirza nutraukė Şuşos apsiaustį ir nužygiavo prie Gәncә. Čia atskubėjusios Rusijos pajėgos (8000 žm., vadas I. Paskevičius) 1826 09 25 sumušė persus ir privertė juos atsitraukti už Arakso. 1827 kovos veiksmai atsinaujino. 1827 05 rusai užėmė Ečmiadziną, Nachičevanę, Abbasabadą, 10 13 – Jerevaną, 10 26 – Tebrizą. Pagal persų skubiai pasirašytą 1828 02 22 Turkmenčiajaus taiką Jerevano ir Nachičevanės chanatai, Šiaurės Azerbaidžanas ir Rytų Armėnija atiteko Rusijai.
2271