persikas

pesikas (Persica), erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalų gentis. 1 rūšis – paprastasis persikas (Persica vulgaris). Persikas kilęs iš Rytų Azijos, plačiai auginamas visame pasaulyje šilto ir vidutiniškai šilto klimato srityse.

žydintis paprastasis persikas

Persiko gentis dažnai priskiriama prie migdolo (Amygdalus) arba slyvos (Prunus) genties. Vasaržalis, 3–8 m aukščio medis. Lapai lancetiški arba kiaušiniškai lancetiški, paprastai pliki, pjūkliškai dantytu lapalakščio kraštu. Lapkotis su 1 ar keliomis nektarinėmis. Žiedai pavieniai, iki 3,5 cm skersmens. Vainiklapiai rausvi arba balti. Vaisius – žalsvai baltas, geltonas, oranžinis ar tamsiai raudonas, kiaušiniškas, beveik rutuliškas arba suploto rutulio pavidalo, iki 5–12 cm skersmens, trumpais aksomiškais plaukeliais apaugęs kaulavaisis, vadinamas persiku. Vaisiaus minkštimas balkšvas, geltonas arba oranžinis, retai rausvas arba raudonas, sultingas, kvapus. Endokarpis (kauliukas) elipsiškas, jo paviršius su gausiomis vagelėmis ir duobutėmis, lengvai atsiskiriantis nuo minkštimo. Paprastojo persiko plikavaisio varieteto augalų vaisiai vadinami nektarinais.

Persikai yra svarbūs vaisiniai augalai. Vaisiai valgomi švieži, konservuoti arba džiovinti, iš jų verdamas džemas, marmeladas, spaudžiamos sultys. Šviežiuose vaisiuose yra apie 8 % cukraus (bendras angliavandenių kiekis – iki 10 %), apie 1 % baltymų, vitaminų A, B₉, C ir kitų. Daugiausia persikų auginama Pietų Europoje (Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje), Šiaurės Amerikoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose), Rytų Azijoje (Kinijoje), Pietvakarių Azijoje (Turkijoje, Irane), Pietų Afrikoje. Išvesta daug veislių, kurios skirstomos į grupes pagal vaisių formą, spalvą, kauliuko ir minkštimo suaugimo laipsnį, plaukuotumo pobūdį. Lietuvoje persikai gana retai auginami soduose. Šaltomis žiemomis apšąla.

paprastojo persiko vaisiai

849