personalzmas (lot. persona – asmuo), krikščionybės filosofijos kryptis, nagrinėjanti asmens, asmenybės sąvokas, remdamasi jomis aiškinanti Dievo ir pasaulio, žmogaus, kultūros, visuomenės, politikos problemas. Artima egzistencializmui ir spiritualizmui. Asmenybės sąvokai teikia ontologinę prasmę. Giminingas personalizmui idėjas plėtojo Augustinas, teigęs, kad Dievą ir tiesą galima pažinti gilinantis į dvasinius išgyvenimus, kurie žmogų, kaip asmenybę, išskiria iš daiktų pasaulio. Boecijus asmenį laikė individualia racionalios prigimties substancija. Personalizmo elementų yra G. W. Leibnizo monadologijoje, teigiančioje, kad būtį sudaro nesuskaičiuojamos dvasinės esybės (monados), išsidėsčiusios hierarchiškai pagal dvasingumo laipsnį; aukščiausia monada yra Dievas. Personalizmo idėjas reiškė B. Pascalis, S. Kierkegaard’as, kurie ieškojo Dievo nagrinėdami subjektyvumą, t. p. idealizmo įvairios atmainos, teigiančios, kad Dievas yra aukščiausioji asmenybė.
Personalizmas, kaip savarankiška filosofijos kryptis, susiklostė 20 a. pradžioje, kai prancūzų filosofas spiritualistas Ch. B. Renouvier išleido veikalą Personalizmas (Le Personnalisme 1903), vokiečių filosofas ir psichologas W. L. Sternas išleido veikalą Asmuo ir daiktas (Person und Sache 3 tomai 1906–24). Grupė Jungtinių Amerikos Valstijų filosofų personalizmo idėjas plėtojo remdamiesi protestantizmu, 1920 pradėjo leisti žurnalą Personalist. B. P. Bowne’as (1847–1910), E. Sh. Brightmanas (1884–1953), R. T. Flewellingas (1871–1960), W. E. Hockingas (1873–1966) ir kiti plėtojo požiūrį, kad pasaulis yra begalinė asmenybių ir jų kūrinių visuma, kurios šaltinis yra Dievo asmenybė. Žmogiškoji asmenybė yra unikali, daiktų pasauliui aprioriška dvasinė struktūra, individuali pasaulio kūrybinės dvasios išraiška, jai būdinga prigimtinė vertė. Jungtinių Amerikos Valstijų personalistai polemizavo su žmogaus nuasmeninimo, laisvės neigimo tendencijomis, kurias reiškė absoliučiojo idealizmo (neohėgelizmo) teorijos, žmogaus esmę tapatinusios su beasmene dvasia – absoliučia idėja, kosmoso protu ir pan., t. p. pozityvizmo, biheiviorizmo, pragmatizmo, materializmo, evoliucijos teorijos. Jungtinių Amerikos Valstijų personalistai teigė, kad žmogus kaip asmenybė negali būti ištirpdoma beasmenėje dvasioje nei laikoma tik gamtinio pasaulio epifenomenu. Dvasiškumas ir asmenybiškumas yra neatsiejami, dvasiškumas negali būti suprantamas be mąstymo ir laisvos valios, šie dvasios aktai įmanomi tik kaip asmenybiškojo aš raiškos būdai.
20 a. pirmoje pusėje personalizmo idėjos buvo kūrybiškiausiai plėtojamos katalikų aplinkoje – Prancūzijoje, Italijoje, reikštos filosofijoje, psichologijoje, etikoje, grožinėje literatūroje, politologijoje. Personalizmo populiarumą lėmė jo kūrėjų dėmesys socialiniams klausimams, rūpestis dėl krikščionybės būklės. Prancūzų personalizmo lyderis E. Mounier, 1932 pradėjęs leisti žurnalą Esprit, asmenybę apibūdino įsipareigojimo, susvetimėjimo, antinomijų, meilės, tikėjimo sąvokomis. J. Lacroix kritikavo kapitalistinę visuomenę, ją traktavo kaip susvetimėjusių vartotojų pasaulį, kuris slopina kūrybišką asmenybės saviraišką. Žmogus iš esmės labiau linkęs gaminti ir kurti nei vartoti, bet šiuolaikinė visuomenė skatina tik vartojimą. Katalikybė suburžuazėjo, tikėjimas virto išoriniu apeigų atlikinėjimu. Personalizmo idėjų yra neotomistinėje filosofijoje (joje skiriama substancialistinė ir egzistencialistinė asmenybės samprata; pastarosios kūrėjai yra J. Maritainas, É. H. Gilsonas), P. Teilhard’o de Chardino krikščioniškojoje evoliucijos teorijoje. Italijoje personalizmo idėjos reikštos katalikų socialinėje ir politinėje veikloje. Personalizmo idėjiniai šaltiniai buvo G. Gentile’s aktualizmas, italų spiritualizmas. Žymiausias italų personalistas L. Stefanini (1891–1956) teigė, kad asmenybė, kaip individualaus patyrimo subjektas, savo savastį įsisąmonina ne savaime, o tik per santykį su transcendencija. Stačiatikybės personalistines idėjas plėtojo rusų filosofai N. Berdiajevas, V. Rozanovas, A. Kozlovas.
P. Tejaras de Šardenas Žmogaus fenomenas Vilnius 1995; E. Munjė Personalizmas Vilnius 1996; A. Jacopozzi Religijos filosofija Vilnius 1997; B. Kuzmickas Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai Vilnius 2003; J. Macquarie The Twentieth Century Religious Thought New York–Evanston 1963.
2941