personifikãcija (lot. persona – asmuo + facio – darau), įasmeninimas, metaforos atmaina, kai negyviems daiktams, abstrakčioms sąvokoms, augalams, metų laikams, gamtos reiškiniams suteikiamos žmogui būdingos ypatybės. Gyvybė, dvasia ir jausmai suteikiami tam, kas jų neturi, pvz.: Džiaugias žiedeliai, kad jump atėjo karaliai (iš sveikinimų rinkinio karaliui Vladislovui IV Lukiškių pavasaris / Ver Lukiskanum 1648); Mirtis – bobulė, / Krieno sesulė / Ašaras spaudžia, / Kai priglaudžia (iš J. Bakos eilėraščių rinkinio Pastabos apie neišvengiamą mirtį / Uwagi o śmierci niechybnej 1766). Personifikacijų gausu mįslėse: Daug broliukų vienam lopšy supasi (žirnis); Pana pirty, kasos lauke (morka); Laiba panelė po trobą bėgioja ir kampe apsistoja (šluota). Personifikacija yra vienas svarbiausių poezijos tropų. Pvz.: žiemos personifikacija K. Donelaičio poemoje Metai: Iš debesų žiema po tam iškišusi galvą / Nei pikčiurna kokia su mėšlais rudenio barės / Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus, / Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi mėšlus, / Ant visų baisių klampynių kelią padarė / Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
923