perspektyvà (lot. perspicio – aiškiai matau), kūno vaizdavimo plokštumoje (paviršiuje) būdas. Grindžiama centrine projekcija. Nagrinėjamoje erdvėje pasirenkamas projektavimo centras ir iš jo išvedami spinduliai per kiekvieną nagrinėjamo kūno tašką iki vaizduojamosios plokštumos ar paviršiaus. Perspektyva vaizduoja objektus mažais kampais (mažesni kaip 50°); panašiai juos mato žmogaus akis.
perspektyva: a – dėl perspektyvos tolstančios debesų (1, 2 ir 3) šešėlių juostos nuo sueigos taško – Saulės, b – vaizdas iš šono; debesų (1, 2 ir 3) šešėlių juostos, lygiagrečios Saulės spinduliams
Lygiagrečios vaizdo plokštumai tiesės lieka lygiagrečios, kitų lygiagrečių tiesių pluoštai projekcijoje pavirsta tiesių, sueinančių į vieną sueigos tašką, pluoštu; tiesių skaičius projekcijoje nėra apribotas. Perspektyva sukuria gilumos, erdvės įspūdį. Dėl perspektyvos tolimi objektai atrodo mažesni. Pagal vaizdavimo tipą skiriama linijinė, panoraminė ir sferinė perspektyva. Linijinės, arba tiesinės, perspektyvos atveju vaizdas projektuojamas į plokštumą. Šio vaizdavimo būdo esminis trūkumas – neįmanoma taisyklingai pavaizduoti dideliais kampais (didesni kaip 50°) matomų objektų. Platus matymo laukas vaizduojamas panoramine perspektyva, vaizdas projektuojamas į cilindro vidinį paviršių, o sferine, arba skliautine, perspektyva – į sferos vidinį paviršių.
perspektyva: a – įstrižoji, b – frontalioji, c – žemutinė, d – aukštutinė
Linijinė perspektyva pagal stebėtojo stebėjimo tašką dar skirstoma į aukštutinę (horizonto linija aukštai, susikirtimo taškas centriniame vaizdo taške), žemutinę (horizonto linija žemai, susikirtimo taškas centriniame vaizdo taške), šoninę (susikirtimo taškas vaizdo šone) ir skersinę (susikirtimo taškas vaizdo šone, toli už vaizdo ribų). Perspektyva taikoma dailėje, fotografijoje. Dėl perspektyvos matome, kad geležinkelių bėgiai ir kitos lygiagrečios tiesės susikerta begalybėje esančiame taške, atmosferoje per debesis sklindančių saulės spindulių ir debesų šešėlių juostos išeina iš vieno sueigos taško – Saulės. Fotografijoje dėl perspektyvos iškreipti vaizdai koreguojami programiškai, t. p. naudojami specialūs poslinkio arba nuolydžio objektyvai, kurie kampu fotografuojamą objektą pavaizduoja lygiagrečiai atvaizdo plokštumai (fotografiniam popieriui, kompaktinės plokštelės matricai), klasikinėje fotografijoje gaminant nuotraukas fotografinė juosta pakreipiama kampu, atstatant fotoaparato pokrypį, lyginant su objektu.
Dailėje
Nuo seniausių laikų naudota atvirkštinė perspektyva (svarbesni kompozicijos elementai, nepaisant nuotolio, vaizduoti didesni), vyravo plokštuminis vaizdavimas, sąlygiškas daiktų komponavimas juostomis. Perspektyvos atsiradimas susijęs su optikos ir kai kurių vaizduojamosios dailės rūšių (ypač tapybos) raida. 4 a. prieš Kristų senovės graikų matematiko Euklido veikale Optika minimos pirmosios perspektyvos taisyklės. 1 a. prieš Kristų pabaigoje linijinės perspektyvos elementai taikyti sienų ir lubų tapyboje (Pompėjos vadinamojo architektūrinio stiliaus sienų tapyba). Antikinėje dailėje dar naudota perspektyva su keletu susikirtimo taškų vienoje vertikalėje (vadinamoji žuvies kaulo). Rytų šalių dailėje buvo paplitusi perspektyva su daugeliu žiūrėjimo taškų. 13–14 a. italų protorenesanso tapyboje įsitvirtino linijinė perspektyva: plokščios formos derintos su monumentaliomis tūrinėmis, freskos taikytos prie architektūrinės erdvės; Giotto di Bondone vienas pirmųjų plėtojo šiuos perspektyvos principus (freskų ciklas Arenos koplyčioje Paduvoje, 1305–1308). Matematiškai pagrįstos perspektyvos dėsnius sukūrė Italijos Renesanso architektai ir dailininkai. F. Brunelleschi (su kitais) sukūrė perspektyvos teoriją (atrado centrinę perspektyvą), L. B. Alberti traktate Apie tapybą (Della pittura 1435) pirmasis aprašė perpektyvos naudojimą dailėje, Piero della Francesca parašė veikalą Apie perspektyvą tapyboje (De prospectiva pingendi 1474).
15–16 a. perspektyvą savo kūriniuose taikė P. Uccello, A. Mantegna, Correggio, Masaccio. Leonardo da Vinci, ištyręs oro poveikį daiktų ryškumui ir spalvai, sukūrė oro perspektyvą; ją vėliau plėtojo C. Lorrainas, J. M. W. Turneris. A. Düreris parašė traktatą Matavimų vadovas... (Unterweysung der Messung... 1525). Baroko laikotarpiu dailininkai A. Pozzo, E. de Witte ir kiti kūrė komplikuotas perspektyvines kompozicijas. Nuo 20 a. modernistai perspektyvą ignoravo arba nesinaudojo jos dėsniais; kartais viename kūrinyje sukurdavo kelias perspektyvas. Komplikuotos perspektyvos kompozicijų sukūrė H. Holbeinas jaunesnysis, W. Hogarthas, M. C. Escheris (1898–1972), S. Fukuda (1932–2009), G. Rousse’as (g. 1947), I. Oroszas (g. 1951), F. Varini (g. 1952).
A. Mantegna. Miręs Kristus (tempera, apie 1490, Breros muziejus Milane)
2967