perspektyvizmas

perspektyvzmas, filosofinė koncepcija, teigianti, kad mąstymas ir pažinimas priklauso nuo pažįstančiojo subjekto požiūrio, nuostatų, tikslų. Tikrovė nėra suvokiama visa iš karto nuolatinėje dabartyje, tiesa nesudaro vienintelės absoliučios sistemos: tikrovė ir tiesa visada pažįstamos iš tam tikros baigtinės vietos, konkrečiomis visuomeninėmis kultūrinėmis sąlygomis, remiantis istoriškai kintančiomis pažinimo koncepcijomis, kurios atitinkamai apibrėžia mąstymą, patyrimą ir veiklą. Pažinimo perspektyvų įvairovės negalima suvesti į viską apimančią vienintelę perspektyvą: skirtingi požiūriai vienas kitą papildo ir koreguoja begaliniame pasaulio formavimo ir interpretacijos procese. Perspektyvizmo užuomazgų yra G. W. Leibnizo monadologijoje, teigiančioje, kad kiekviena monada yra gyvas veidrodis, atspindintis Visatą iš savo baigtinio taško. 19 amžiuje perspektyvizmą plėtojo G. Teichmülleris, F. Nietzsche ir kiti. Teigdamas Dievo mirtį F. Nietzsche kūrė policentrinę pasaulio sampratą, pripažįstančią begalinę perspektyvų (interpretacijų) įvairovę. Pasak F. Nietzsche’s, klasikinės filosofinės sistemos yra fikcija, pasaulis yra daugeriopas ir negali būti pažintas vienareikšmiškai. Mokslo istorijoje perspektyvizmą išreiškė T. S. Kuhno paradigmų kaitos teorija, teigianti, kad skirtingų paradigmų mokslininkų konceptualios sistemos yra nebendramatiškos. Perspektyvizmas kritikuotas dėl subjektyvizmo ir reliatyvizmo, pamatinių tiesų ir vertybių ignoravimo.