pesų kalbà, labiausiai paplitusi indoeuropiečių šeimos iranėnų grupės pietvakarių pogrupio kalba. Valstybinė Irano (iki 1935 Persijos) kalba (70 mln. kalbančiųjų, 21 a. pradžioje). Persų kalbos literatūriniai variantai yra Afganistano dari (iki 1964 Afganistano persų, arba farsi‑e kabuli; apie 17 mln., iš jų apie 2 mln. Pakistane) ir tadžikų kalba (apie 4 mln. Tadžikijoje). Persų kalba kalbančių bendruomenių yra Persijos įlankos šalyse – Bahreine, Irake, Omane, Jemene, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitur. Kaip gimtąją ar antrąją persų kalbą moka apie100 mln. (21 a. pradžioje) pasaulio gyventojų. Dabartinė persų kalba turi daugiau kaip 1000 metų raštijos tradiciją arabišku raidynu. Persų kalba nuo seniausių laikų turi iki 2500 metų senumo rašto paminklų.
Istoriškai skiriama senoji, vidurinė ir naujoji (dabartinė) persų kalba. Senoji persų kalba ir jai gimininga, bet archajiškesnė Avestos kalba yra dvi seniausios iranėnų kalbos. Senoji persų kalba vartota Achaimenidų imperijoje apie 600–300 m. prieš Kristų. Ji žinoma iš dantiraštinių dokumentų molio lentelėse, paminklų, uolų ir antspaudų įrašų, rastų Irane, Irake, Turkijoje, Egipte. Senosios persų kalbos raštas turėjo 36 ženklus garsams ir skiemenims žymėti, 5 logogramas žodžiui užrašyti ir 1 ženklą žodžiams skirti. Persų dantiraščio iššifravimas 19 a. padėjo iššifruoti kitų seniausių kalbų (akadų, babiloniečių, hetitų) dantiraščius. Senosios persų kalbos tęsinys vidurinė persų kalba (arba pahlavi < Pahlav ‘Parta’) gyvavo 4 a. pr. Kr.–8 amžiuje. Skiriami 2 jos etapai: ankstyvasis (Partų valstybės Aršakidų dinastijos epochos) ir vėlyvasis (Sasanidų dinastijos). Senoji persų kalba buvo sintetinė, turėjusi 8 linksnius. Vidurinėje persų kalboje išnyko giminės ir linksnio kategorijos, ji tapo labiau analitinė. Pirmieji vidurinės persų kalbos rašto paminklai – 2 a. pr. Kr. įrašai monetose. Svarbiausias rašto paminklas – Avestos vertimas. Raštija kurta 2 aramėjų rašto atmainomis – pehleviškuoju ir manichėjų. Arabų musulmonų valstybei 7 a. viduryje nukariavus zoroastristų Sasanidų imperiją, 2 šimtmečius vidurinė persų kalba viešai nebuvo vartojama. 9 a. viduryje Irane (pirmiausia Vidurinėje Azijoje ir Chorasane) prasidėjus persų raštijos atgimimui, imta vartoti arabiška 28 ženklų abėcėlė, papildyta 4 raidėmis fonemoms p, č, ž, g žymėti. Susiformavo naujoji persų kalba, kurios skiriami 2 etapai: klasikinė (iki 16 a.) ir šiuolaikinė persų kalba. Kaip ir arabų raidyne, dauguma naujosios persų kalbos raidžių turi 3 pavidalus (nelygu kokia raidžių padėtis žodyje) ir ketvirtą formą izoliuotai raidei; nėra didžiųjų raidžių, rašto kryptis – iš dešinės į kairę. Islamizuoto Irano persų kalba tapo antra (po arabų kalbos) pagal svarbą islamo civilizacijos kalba. Ja sukurta pasaulinės reikšmės klasikinė vidurinių amžių persų literatūra (Rūdaki, Ferdousi, Omaras Chajamas, Saadi, Hafizas ir kiti). Persų kalba patyrė didelę arabų kalbos įtaką, joje atsirado fonetinis arabų kalbos superstratas (pvz., arabų fārsī vietoj persų pārsī).
Ilga persų kalbos istorija suteikia galimybę tirti persų kalbos evoliuciją. Jau arijų prokalbėje ilgieji ā, ē, ō sutapo su ā, atitinkami trumpieji balsiai – su a; indoeuropiečių dvibalsiai suvienbalsėjo. Klasikinėje persų kalboje buvusi kiekybinė (ilgųjų ir trumpųjų) balsių opozicija pasikeitė į kokybinį – stipriųjų ū (< ō, ū), ī (< ē, ī), ā (< ā) ir silpnųjų e (< i), o (< u), æ (< a) balsių priešpriešinimą. Silpnieji (trumpieji) balsiai dažnai pailgėja. Yra dvibalsiai ou ir ei. Priebalsių sistema susideda iš sprogstamųjų p, b, t, d, k, g, q, afrikatų č, dž, pučiamųjų f, v, s, z, š, ž, x, h, j, sonantų r, l, m, n. Priebalsiai p, t, k žodžio pradžioje aspiruoti. Vardažodžių kirtis pastovus – kirčiuojamas paskutinis skiemuo. Iš arabų kalbos pasiskolinta daug leksikos, sustabarėjusių frazių ir kitų formulių, ypač oficialiajame ir moksliniame stiliuje, t. p. žodžių darybos priemonės, arabų kalbos pavyzdžiu susiformavo enklitiniai (priesaginiai) įvardžiai. 19 a. atsirado skolinių iš prancūzų ir anglų kalbos. 20 a. 4 dešimtmetyje įkūrus Persų kalbos akademiją, persų kalba pradėta gryninti. Grąžinta į apyvartą pirminių persų kalbos žodžių, iš persų kalbos šaknų sukurta naujadarų, jais keisti skoliniai. Po 1979 Islamo revoliucijos dėl religijos įtakos vėl pagausėjo arabizmų. Mokyklose privalomas dalykas yra Korano skaitymas (1–5 klasė) ir bendrinė arabų kalba (6–12 klasė). 21 a. pradžioje gausėja anglicizmų, dažniausiai šnekamojoje kalboje, kuri gerokai skiriasi nuo rašto kalbos, o tarmės – nuo bendrinės kalbos (jos pagrindas – sostinės Teherano dialektas). Be persų kalbos Irane paplitusios ir kitos iranėnų, t. p. tiurkų kalbos. Maždaug pusei Irano gyventojų gimtoji kalba yra kuri nors kita, bet oficialiai vartojama tik persų kalba, tad visi ją išmoksta (arabų kalba tik meldžiamasi). Dėl dešimčių tautybių sambūvio Irano sociume egzistuoja įvairių tipų dvikalbystė.
2774
1468