pesų literatūrà pradėjo formuotis pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Grožinės literatūros elementų yra zoroastrizmo šventraštyje Avestoje, Achaimenidų dinastijos laikotarpio dantiraštiniuose tekstuose (pvz., Behistuno įraše). Valdant Sasanidams (3–7 a.) persų literatūra kurta vidurinėmis iranėnų kalbomis. 633–51 kelių autorių buvo parašyta dinastijų kronika Karalių knyga (Chvatainamak). Ji originalo kalba neišliko, 8 a. Ibn al-Mukafa išvertė į arabų kalbą, 10 a. keletas autorių išvertė ją į naująją persų kalbą; vėliau vertimų pagrindu sukurta daug šio veikalo variantų. Sukurta epinių legendų (Asirų medis, Artašyro Papakano žygiai), Kalila ir Dimna ir kitų kūrinių, jie sudaro vadinamąją pahlavi (pehlevi) literatūrą. Prie jos priskiriama ir manicheizmo išpažinėjų didaktiniai religiniai raštai.
7 a. viduryje arabams užkariavus Persiją (arabų užkariavimai) persų literatūra apie 2 šimtmečius (vadinamuosius du tylos amžius) beveik nebuvo kuriama. Viešojoje sferoje įsigalėjo arabų kalba, į ją išversta kūrinių iš vidurinės persų kalbos (pahlavi). Arabiškai rašė žymūs poetai persai Bašaras ibn Burdas, Abu Nuvasas ir daug kitų (arabų literatūra). Nuo 9 a. persų literatūra ėmė plėtotis Vidurinėje Azijoje ir Chorasane, kur įsigalėjo vietinės dinastijos. Daug poetų kūrė dviem – arabų ir persų – kalbomis. Persiškų ir arabiškų eilėraščių ir alegorinių pasakojimų sukūrė persų filosofas ir gydytojas Avicena, jo grožiniai kūriniai turėjo didelės įtakos persų ir arabų literatūroms. Vieno žymiausių persų poetų Rūdaki (išliko tik dalis jo divano eilėraščių) ir jo suburtų poetų kūryboje galutinai susiformavo persų literatūrinė kalba dari (farsi-e kabuli) ir klasikinės persų poezijos pagrindiniai žanrai (rubajai, gazelė, kasida, mesnevis). 9 a. antroje pusėje persų literatūroje buvo populiari istorinė tematika.
10 a. naująja persų kalba sukurta epinių ciklų (Senovės knyga / Bastannamė, Karalių knyga / Šachnamė, pastarosios eiliuotą variantą sukūrė poetas Masudi Marvazi, o prozinį – Abul Muajadas Balchi. 10 a. žymiausiu persų poetu laikomas Ferdousi. Jis pratęsė poeto Dakiki (m. apie 977) pradėtą (parašė apie 1000 eilučių) poemą Šachnamė. Ferdousi kūrinys turėjo įtakos ir persų, ir pasaulinei literatūrai, sulaukė daug sekimų. Šiuo laikotarpiu pradėta rašyti daugiau prozos kūrinių, didelę įtaką persų prozos plėtotei padarė Avicenos ir al Biruni moksliniai veikalai arabų kalba. Žymesni panegirinės poezijos kūrėjai: Razi (m. apie 980), Bundaras (m. 1010), Gazairi (m. apie 1040). 10 a. antroje pusėje persų kalba tapo ir Vakarų Persijos literatūros kalba.
11 a. prie panegirinės persų poezijos raidos (papildė ją lyrinės ir didaktinės literatūros poetikos elementais, ištobulino formas) daug prisidėjo Farochi (m. 1038), Abu al-Kasemas Unsuri, Manučehri (m. 1041). Šiuo laikotarpiu išskirtinas poeto Abu Mansuro Ali ben Achmado Asadi kūrinys – herojinė poema Geršaspo knyga (Geršaspnamė), sukurta Ferdousi poemos Šachnamė stiliumi (parašyta tripėdžiu mukaribo metru, pagrįstu ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, kiekvieno beito 2 eilutes jungia gretutinis rimas). Šis poetas sudarė seniausią žinomą persų kalbos aiškinamąjį žodyną, kuriame yra įvairių autorių neišlikusių kūrinių fragmentų (Rūdaki Kalilos ir Dimnos, Unsuri Abu al-Kasemo Vamiko ir Azros). Unsuras al Maali Kajkavusas Ibn Iskandaras Ibn Kabusas (1021–90) parašė didaktinį rinkinį Kabuso knyga (Kabusnamė 1082). Šiuo laikotarpiu parašyta istorinių veikalų su grožinės prozos elementais.
11–13 a. buvo plėtojama sufizmo literatūra, joje itin pabrėžiama dvasinio tobulėjimo svarba. Žymūs poetai sufijai: Baba Kuhi Širazi (m. apie 1050), A. A. Ansari (jis pirmą kartą persų literatūroje panaudojo rimuotą prozą – sadžą), Sanaji, Faridas ad Dinas Attaras (jo itin reikšmingoje alegorinėje poemoje Paukščių šneka, parašyta apie 1175, aiškinama sufizmo mistika, gausu legendų ir anekdotų). Attaro kūryba turėjo didelės įtakos Saadi ir Hafizo poezijai. Filosofas ir poetas Naseras Chosrovas propagavo izmailitų idėjas. Jis sukūrė poezijos (daugiausia didaktinių filosofinių mesnevių, filosofinių kasidų, didaktinių poemų; išliko apie 12 000 beitų, kai kurie tyrinėtojai mano, kad Naseras Chosrovas sukūrė apie 30 000 beitų) ir prozos (žymiausias – Kelionių knyga) veikalų. Humanistinė pasaulėjauta reiškiama Katrano Tabrizi (1010–80) rubajuose ir gazelėse, Suzani (m. 1173) satyrinėje kūryboje. Žymiausiais poetais humanistais laikomi Omaras Chajamas ir Nizami.
12 a. pradžios poezijoje plito rafinuotas retorinis, vadinamasis irakiškasis, stilius. Jam priskiriama Abul Faradžo Rūni (m. 1130), Amako Buchari (m. 1148), Ali Auchado ad Dino Muchammado Anvari (Enveri) kasidos. Retorinis stilius būdingas ir prozai (alegorinių didaktinių pasakojimų rinkinių Kalila ir Dimna, Sindbadnamė perkūrimams). Buvo sudarinėjamos savitos bibliografinės antologijos (tazkira) su poetų kūrybos pavyzdžiais ir biografiniais duomenimis. Sadidas ad Dinas Mochammadas Aufi 1220 parengė seniausią žinomą persų poezijos antologiją Širdžių širdys su trumpomis žiniomis apie poetus; ji yra vienintelis šaltinis tyrinėjant daugelio persų poetų kūrybą. Pažymėtina Daulatšacho Samarkandi (1437–95) antologija Įrašai apie poetus (parašyta 1487).
13 a. susikūrus Delio sultonatui persų kalba tapo Šiaurės Indijos valstybine kalba. Pirmasis Indijos literatūros persų kalba kūrėjas – žymus poetas, vadinamųjų kalėjimo elegijų pradininkas, Masudas Sadas Salmanas (1047–1122). Persų literatūros raidai didelės įtakos turėjo ir Indijos rašytojo Amiro Chosrau Dehlavi (jis papildė gazelės tematiką, plėtojo didaktinį ir herojinį epą) kūryba. Persų literatūra suklestėjo Didžiųjų Mogolų laikais. Gausiausias kūrybinis palikimas (apie 75 000 beitų) yra iškilaus poeto Saibo Tabrizi (Tebrizi, 1601–77). Persų poeziją filosofinėmis temomis papildė poetė Zebunisa (Zebunnisa, 1639–1702), poetas M. A. Bedilis (pastarojo kūryba lėmė bedilizmo srovės persų literatūroje 18–20 a. iškilimą. Indijos literatūra).
13 a. antroje pusėje–14 a. klasikinę panegirinę poeziją plėtojo Imami Kermani (m. 1277), Džamaluddinas Salmanas Savedži (1300–75). Sukurta daug humanistinės tematikos literatūros, jos žymiausieji atstovai: Rumi (pasauliniu literatūros šedevru laikomas jo poezijos rinkinys Šamso Tabrizi divanas, sudaro daugiau kaip 40 000 beitų), Saadi (vienas žymiausių jo kūrinių – poetinis pasakojimas Rožių sodas / Gulistan 1258), Obeidas Zakani, Hafizas. Šiuo laikotarpiu daug dėmesio buvo skiriama poetikai, plėtojosi eilėdaros mokslas. Išskirtinas Šamso Kaiso Razi veikalas Žodyno knyga (Kitab al muadždam 13 amžius). Persų literatūrai reikšminga Zijauddyno Nachšabi (m. 1350) liaudies pasakų literatūrinių perkūrimų knyga Papūgos knyga (Tūtinamė, parašyta 1330).
15 a. Persijos literatūros kūrimo centru tapo Heratas. Sukurta naujų literatūrinių žanrų: dastanas, marsija (eleginė poezija), tazija (tragedijos rūšis). Mohamadas Ahli Širazi (apie 1454–1535) kūrė tradicinių žanrų poeziją (tyrinėtojų ji pripažįstama esanti tobulos eilėdaros ir rimavimo). Itin reikšminga jo porinių rimų poema Žvakė ir drugelis (parašyta 1489). 17 a. ėmė kurtis įvairios formalistinės literatūrinės mokyklos. Jų atstovų nuostatoms nepritarė klasikinės poezijos atgaivinimo šalininkai: N. Isfahani (1758–1828), H. Kaani, S. Isfahani (1812–65).
19 a.–20 a. pradžios persų literatūroje klostėsi kriticizmas, pradžią jam davė poetai Mirza Abul Hasanas Jaghma (1782–1859), Abu Nasras Kašani Šeibani (1830–91). Atsirado kelionių užrašų, memuarų, dramos žanrai, pradėta rašyti šviečiamojo pobūdžio knygų, versti Vakarų Europos literatūros kūrinių (J. de La Fontaine’o, F. Schillerio, W. Shakespeare’o). Rašytojai Iradžas Mirza (1874–1924, įvedė naują temą persų poezijoje – apie moterį-motiną), A. A. Dehchoda (1879–1956, pabrėžė moterų beteisiškumą), M. T. Beharas savo lyriniuose ir satyriniuose kūriniuose skleidė 1905–12 Persijos revoliucijos (vadinamosios Konstitucinės revoliucijos) ir 1918–21 nacionalinio išsivadavimo judėjimo demokratines idėjas. I pasaulinio karo pabaigoje Teherane įkurta literatūrinė draugija, persų kalba pradėta leisti literatūrinių periodinių leidinių (Danėškedė, Armaghan), apie juos susitelkę rašytojai kėlė aktualias literatūrines temas, visuomenines problemas. Antikolonijinė ir antifeodalinė tematika būdinga poetų A. A. Lahuti (1887–1957), J. Farochi (1889–1939), M. Eški (1894–1924) kūrybai. Atgijus domėjimuisi krašto praeitimi, formavosi istorinis romanas (jam įtakos turėjo istorinė romantinė prancūzų literatūra, ypač A. Dumas kūryba). Šio žanro kūriniams būdinga laisvas istorinių faktų aiškinimas, gausi fabula, meniškas personažų meilės intrigų, įvairių nuotykių ir avantiūrų vaizdavimas. Socialinės tematikos romanų parašė Morteza Mošfekas Kazemi (1902–77), S. Nafisi, Mohamadas Hedžazi (1900–73), Ali Dašti (1896–81).
20 a. 4 dešimtmetis, kai sustiprėjo Reza-šacho Pehlevi diktatūra, vadinamas juoduoju laikotarpiu persų literatūroje. Daugiausia kurta panegirinės poezijos, istorinių ir natūralistinių romanų. Tam tikras priešinimasis šio laikotarpio oficialiajai literatūrai buvo išreiškiamas poetinės formos ieškojimais (dažniausiai naudota alegoriniai įvaizdžiai, pažangesnieji poetai pasirašinėjo slapyvardžiais). Persų poezijos novatoriumi ir moderniosios poezijos pradininku laikomas poetas Nima Jušidžas. Jis parašė pirmąjį persų poezijoje eilėraštį verlibru. Šio poeto kūryboje ryšku prancūzų simbolistų įtaka, būdinga formos, ritmo ir rimo eksperimentai, jo nuomone, eilutės ilgį turi lemti mintis, o ne eilėdaros metras, kaip būdavo nuo ankstyvosios persų poezijos laikotarpio. Nima Jušidžas sukūrė savitą eilėdaros sistemą, turėjusią didelę įtaką persų poezijos raidai, parašė veikalą, skirtą naujosios persų poezijos teorinėms nuostatoms pagrįsti (išleista 1956). Moderniosios novelės pradininku persų literatūroje ir vienu žymiausių 20 a. Irano (nuo 1935 – oficialus Persijos pavadinimas) novelistų laikomas S. Hedajatas.
Po 1941 Irano visuomeninis ir literatūrinis gyvenimas suaktyvėjo, atsirado daugiau žodžio laisvės. 1942–79 ėjo literatūrinis žurnalas Sokhan. Mohamadas Ali Afraštė (1908–59) išgarsėjo politine satyrine poezija. Jis buvo socialistinės tikrovės vaizdavimo (socialistinio realizmo) šalininkas, Irano liaudies partijos (Tude) narys, po 1953 08 13 generolo F. Zahedino įvykdyto karinio perversmo emigravo. Žymus kairiųjų pažiūrų rašytojas, tradicinių vertybių kritikas buvo Fereidūnas Tavalali (1919–85). Viena pirmųjų Irano prozininkių – Zahra Chanlari (1915–91), ji sukūrė romanų (Parvinė ir Parvizas 1933, Žale 1936). Itin gausi poetės Žalė Mohadžer-Esfahani (1922–2007) kūryba (virš 20 eilėraščių rinkinių), joje nėra poetinių štampų, ieškoma naujų meninės išraiškos priemonių, vyrauja tremties, atskirtumo, vilties motyvai. Poetė 1947 buvo pabėgusi į SSRS, 1981 grįžo į Iraną (nuo 1979 02 05 Irano Islamo Respublika), 1983 emigravo į Didžiąją Britaniją. Pažymėtina prozininkų M. A. Džamalzade, B. Alavi (1904–97) kūryba, padariusi didelę įtaką kitiems Irano prozininkams. B. Alavi ankstyvajai kūrybai būdinga psichologiškumas (novelių rinkinys Lagaminas 1934), vėlesnei (novelių rinkiniai Skiautės iš kalėjimo 1941, Penkiasdešimt trys žmonės 1942) – realizmo poetika. Žymiausias kūrinys – romanas Jos akys (1952). B. Alavi 1937–41 buvo kalinamas (už priklausymą socialistinių pažiūrų grupei), po 1953 karinio perversmo emigravo į Rytų Vokietiją, emigracijoje sukūrė romanų, parašė reikšmingų iranistikos veikalų.
20 a. viduryje trumposios prozos žanrą plėtojo S. Čubakas, D. Ale Ahmadas (1923–69), E. Golestanas (g. 1922). Ankstyvojoje jų kūryboje ryšku S. Hedajato įtaka, vėliau kiekvienas šių rašytojų sukūrė savitą stilių. S. Čubako kūryboje vyrauja mažojo žmogaus egzistencinės problemos. D. Ale Ahmadas buvo garsus monarchijos kritikas, vaizdavo Irano socialinio gyvenimo, daugiausia žemesniųjų sluoksnių žmonių, problemas (novelių rinkiniai Apsilankymai 1946, Setaras 1948, Nepageidaujama moteris 1952, romanai Bičių avilių nuotykiai 1955, Duona ir plunksna 1961). Žymiausias jo kūrinys – romanas Mokyklos direktorius (1958), kuriame keliama gyvenimo prasmės klausimas. D. Ale Ahmado esė Keliaklupsčiavimas prieš Vakarus (1962) iškelta grįžimo prie tradicinių vertybių idėja tapo vienu iš Irano islamo revoliucijos (1979) postūmių. E. Golestanas itin daug dėmesio skyrė kūrinio struktūrai, gvildeno (novelių rinkiniai Paskutinis rudens mėnuo 1948, Šešėlio medžioklė 1955) inteligentų gyvenimo prasmės paieškų klausimus. Vėlesniuose jo kūriniuose atsiranda kinematografiškų naujosios prozos bruožų. Nuo 1957 E. Golestanas užsiėmė kino režisūra, ekranizavo ir savo kūrinių, įkūrė kino studiją Golestanfilm, su kuria bendradarbiavo žymūs Irano rašytojai. 8 dešimtmetyje emigravo į Didžiąją Britaniją, čia sukūrė romanų (Gaidys 1995), interviu žanro knygų (Pasakymai 1998, Rašymas su kino kamera 2004). Rašytojos S. Danešvar, poetės F. Farochzad kūryboje vyrauja moters gyvenimo tematika.
Prie 20 a. 7–8 dešimtmečio žymiausių prozininkų priskiriami G. Saedi, B. Sadeki (1936–86), H. Golširi (1937–2000), M. Doulatabadi. Rašytojas G. Saedi vaizdavo tarnautojų gyvenimo realybę, jų įvairias baimes, meniškai perteikė siaubo atmosferą (novelių rinkinys Prašmatnus vakarėlis 1960), sukrečiantį kaimo žmonių skurdą, benamių ir valkatų kasdienybę, nusivylusių inteligentų išgyvenimus. Kai kuriuose jo kūriniuose (novelių rinkinys Baimė ir drebulys 1968) realūs kasdienio gyvenimo įvykiai rutuliojasi magiškoje aplinkoje. Prie populiariausių G. Saedi kūrinių priskiriamas romanas Patranka (1968 21999). Dėl cenzūros rašytojas 1982 emigravo į Prancūziją. Iš B. Sadeki kūrybos pažymėtina novelių rinkiniai Apkasas ir tuščios gertuvės (1970), Pasimatymo pažadas (išleista 2004), romanas Dangaus karalystė (1961, filmas 1976, režisierius Ch. Haritašas), poezijos, trumposios prozos ir atsiminimų žanrų knyga Bahramas Sadeki: Keistai pažįstami atminimai (išleista 2005); šio rašytojo kūrybos tyrinėtojai geriausiomis pripažįsta jo 1956–66 sukurtas noveles. H. Golširi romanui Kristina ir Kidas (1971) būdinga modernizmo poetika, kituose kūriniuose (novelių rinkinys Mano maldos kambarėlis 1975) ryšku politinė tematika, psichologiškumas, padavimo žanro stilius. Romane Gyvųjų laidojimas (1977) H. Golširi nagrinėja inteligentų santykį su religine tradicija. Po Irano islamo revoliucijos (1979) šio rašytojo kūrinių publikavimas Irane buvo suvaržytas, daug jo knygų (Tamsybininkų karalius 1990, Džinų knyga 1998) leista kitose šalyse. H. Golširi buvo vienas iš 134 Irano rašytojų, 1994 pasirašiusių intelektinės laisvės reikalavimo deklaraciją. Nuo 2001 grupės kultūros veikėjų iniciatyva Irane teikiama kasmetinė Golširi prozos premija. Vieni žymiausių satyrikų yra I. Pezeškzadas ir F. Tonokaboni (g. 1937). Geriausiais F. Tonokaboni novelių rinkiniais laikomi Šachmatų pėstininkas (1965) ir Žvaigždės tamsią naktį (1968), juose išjuokiamas valdininkų ir mokytojų miesčioniškas gyvenimas. Už kritinių publicistikos straipsnių rinkinį Užrašai iš triukšmingo miesto (1969) rašytojas buvo kalinamas, tai paskatino Irano rašytojų asociaciją (įkurta 1962, nuo 1983 veikia Paryžiuje) kovoti dėl žodžio laisvės. Po 1979 F. Tonokaboni kūrybą spausdinti uždrausta, 1981 rašytojas emigravo į Vokietiją.
Poetė S. Behbahani (1927–2014) atnaujino gazelės žanrą (įtraukė teatro, kasdienių įvykių temų, pokalbių fragmentų) ir sukūrė individualų gazelių stilių. Poetas, literatūros kritikas ir publicistas N. Naderpūras (1929–2000) poetinėje kūryboje (eilėraščių rinkiniai Akys ir rankos 1953, Vynuogės 1958) laikėsi Nimos Jušidžo suformuluotų principų (reikšmę poezijoje reikia perteikti natūralia kalba, ritmas neprivalo sekti monotoniška forma, rimas turi jungti tik užbaigtus minties segmentus). Po 1979 islamo revoliucijos N. Naderpūras gyveno ir kūrė (poemos Pavasario pasaka, parašyta 1982, Kryžius ir laikrodis, Lapas lietuje, abi parašyta 1988) emigracijoje (Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose). Persų poezijos šedevru laikomas rašytojo A. Šamlū (1925–2000) poezijos rinkinys Gaivus oras (1957). Tyrinėtojai jo poezijos (eilėraščių rinkiniai Pamirštos dainos 1947, Aida veidrodyje, Akimirka ir amžinybė, abu 1964, Aida, Medis, abu 1965, Žydėjimas rūke 1970) nepriskiria kokiai nors konkrečiai literatūros srovei ar krypčiai, pabrėžia Rytų ir Vakarų mitologijos ir simbolizmo jungtį, kalbos eksperimentų įvairovę, poetikos kaitą. A. Šamlū parašė novelių, kino scenarijų, prozos kūrinių vaikams; 1984 nominuotas Nobelio literatūros premijai. Pažymėtina poeto S. Sepehri (1928–80) kūryba (eilėraščių rinkiniai Spalvos mirtis 1951, Svajų gyvenimas 1953, Žali plotai 1967), joje keliama žmogaus ir gamtos dvasios bendrumo, religijų vidinės vienybės idėja, būdinga savita spalvų semantika, nenaudojama formali metrika. Dabartinei persų poezijai didelės įtakos turėjo H. Ebtehadžo (g. 1928) kūriniai (eilėraščių rinkiniai Miražas 1951, Naktinis 1953, Ilgiausios nakties puslapiai 1965, Paminklas kipariso kraujui 1981), parašyti naudojant įvairių literatūros srovių poetiką. Po 1979 revoliucijos rašytojas metus kalintas, 1987 emigravo į Vokietiją. Išskirtina rašytojos Š. Parsipūr (g. 1946) kūryba (jaunimui skirtas novelių rinkinys Raudonas kamuoliukas 1969, romanai Šuo ir ilga žiema 1976, Tuba ir nakties prasmė 1989, novelių romanas Moterys be vyrų 1989, filmas 2009, režisierius Š. Nešat), nuo 1992, rašytojai emigravus į Jungtines Amerikos Valstijas, publikuojama daugiausia kitose šalyse (pažymėtina knyga Kalėjimo atsiminimai 1996, joje literatūrine forma perteikiama rašytojos ketverių kalėjime praleistų metų patirtis). 2004 Teherane išleistas Š. Parsipūr romanas Vyrai prieš moteris. Viena iškiliausių rašytojų laikoma M. Ravanipūr (g. 1954). Jos kūrybos (novelių rinkiniai Tarnaitė 1989, Šėtono akmenys 1990, romanai Skenduolis, Plieninė širdis, Čigonai prie laužo, visi 1990), priskiriamos magiškajam realizmui, viena pagrindinių temų – Širazo provincijos ir Persijos įlankos pakrantės gyventojų buitis ir papročiai.
Prie žymiausių literatūrologų priskiriami: M. M. Kazvini (1877–1949), M. A. Tarbijatas (1877–1940), M. T. Beharas, S. Nafisi, Ahmadas Kasravi (1890–1945), Badiozamanas Forūzanfaras (1904–70), Zabiholahas Safa (1911–99), Mohamadas Moinas (1914–71), Ehsanas Jaršateras (g. 1920), Abdolhoseinas Zarinkūbas (1923–99), Šahrochas Meskūbas (1924–2005), Chosrovas Nakedas (g. 1950). Išskirtini Parvizo Natel-Chanlari (1914–91) veikalai Eilėdaros ir rimo tyrimas (1958), Poezija ir menas (1966), Hafizo gazelių divano taisymai (1984, tai vienu patikimiausių laikomas Hafizo gazelių rinkinys). Lietuvių kalba išleista Ferdousi, Hafizo, I. Pezeškzado, Omaro Chajamo, Saadi kūrinių, persų pasakų rinktinė Migdolo medis (1982).
P: Senovės iranėnų poezija / Senovės Rytų poezija Vilnius 1991. A. Tamimdari A History of Persian Literature Tehran 2002; H. Mirabedini Farhang-e dastannevisan-e Iran az aghaz ta emruz Tehran 2007.
2774